| „Lietuvos ryto“ korespondentas Vakaris Deksnys dienraščio 2007-04-24 numeryje gvildena valstybinių miškų valdymo reorganizacijos temą. Žurnalistas domėjosi Lietuvos miško savininkų asociacijos pozicija dėl valstybinių miškų valdymo reformos, tačiau straipsnyje "Valdininkai siekia perbraižyti miškų žemėlapį" panaudota tik interviu ištrauka. Pilną LMSA pirmininko Algio Gaižučio interviu dienraščio "Lietuvos rytas" žurnalistui Vakariui Degsniui galite rasti čia...>>> Straipsnyje "Valdininkai siekia perbraižyti miškų žemėlapį" rašoma: Nori panaikinti urėdijas Aplinkos ministerijos vadovų stalčiuose brandintas projektas keisti valstybinių miškų valdymą jau išlindo į dienos šviesą. Siūlymas apstulbino ne vieną miškų ūkio specialistą: planuojama šiuo metu veikiančias 42 Lietuvos miškų urėdijas sujungti į devynias. Ir greičiausiai ne į urėdijas, o tiesiog į regioninius centrus. Jie taptų pavaldūs būsimai valstybės įmonei „Lietuvos miškai“. Pasak aplinkos ministro Arūno Kundroto, tokia tūkstančius miškuose besidarbuojančių žmonių paliesianti reforma gali būti baigta jau iki 2010 metų. Ragina sekti kitų pavyzdžiu Nors pernai kone visos miškų urėdijos dirbo pelningai, A.Kundrotas tikina, kad tokia reforma vykdoma vien ekonominiais sumetimais. „Didėjant atlyginimams ir energijos išteklių kainoms, ateina riba, kai nebelieka galimybių gerinti ekonominės padėties. Juolab kad vienos urėdijos dirba geresniuose, kitos – prastesniuose miškuose, todėl skiriasi jų galimybės. Tokia reforma leistų kiek suvienodinti tarpusavio pozicijas ir duotų naudos“, – įsitikinęs ministras. Jo teigimu, panašus modelis taikomas daugumoje ES valstybių, kai valstybinius miškus prižiūri viena įmonė. Kitų variantų nesvarsto Aplinkos ministerija šiuo klausimu buvo užsakiusi Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslininkų išvadas. Jose siūlomi net keli reformos variantai: palikti veikiančią sistemą, silpnesnes urėdijas prijungti prie stipresnių arba kurti devynias urėdijas. Ministerija pasirinko pastarąjį kelią. „Mes galime prijungti blogiau dirbančias urėdijas prie kitų, tačiau tai neduotų ilgalaikio ekonominio efekto“, – įsitikinęs A.Kundrotas. Tačiau patys mokslininkai pažymėjo, kad planas įkurti devynias urėdijas yra gana rizikingas, kol neaiškus miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, likimas. „Taip, kol nebaigta žemės reforma, bendro vaizdo neturime. Bet likę urėdijoms tokie miškai menkai pagerintų jų padėtį, todėl vis vien ateitų laikas imtis ryžtingų sprendimų“, – nepasidavė ministras. Slypi verslininkų interesai? Šio projekto oponentai įsitikinę, kad už jo slypi medieną perdirbančių verslininkų interesai. „Su 9 urėdijomis lengviau susitarti nei su 42. O susitarimai gali būti įvairiausi. Vienas jų – palankių medienos perdirbėjams, eksportuotojams kainų nustatymas. Tai urėdijas gali įstumti į ekonominę duobę, o tada jau būtų galima svarstyti apie galimą valstybinių miškų privatizavimą“, – įsitikinęs Seimo narys socialdemokratas Jonas Jagminas. Jo tvirtinimu, panašiai pasielgė latviai, miškų ūkio sektorių sutelkę vienose rankose ir pradėję pardavinėti kirtavietes aukcionuose net 10 metų į priekį. „Kaimyninė šalis iš esmės privatizavo medienos gamybą. Tačiau neseniai kalbėjau su Latvijos miškininkais, kurie teigia dabar ieškantys pinigų sugrįžti prie lietuviško modelio“, – teigė parlamentaras. Sulygino su apskritimis Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetui vadovaujantis politikas sakė dėsiąs pastangas, kad šis projektas nebūtų priimtas „buldozerio“ principu, o reforma vyktų tik gerai ją apsvarsčius. „Dabar urėdui priklauso 10-12 girininkijų, kurias jis aplanko bent kartą per mėnesį. O kas bus, kai vienam teks apvažiuoti 50-60 girininkijų? Atsakymas paprastas – nebeliks kontrolės“, – įsitikinęs parlamentaras. Pasak jo, keista, kai pats šalies prezidentas Valdas Adamkus ragina naikinti apskritis, miškų sektoriuje norima vykdyti priešingą reformą. Teks perskirstyti biudžetus Miškų urėdijos per metus valstybei sumoka maždaug 100 mln. litų įvairių mokesčių. Anot J.Jagmino, kai jos bus sujungtos į regioninius centrus, apie 80 procentų savivaldybių teks persvarstyti biudžetus, nes mokesčiai plauks tiktai į tą, kurioje įsikūręs centras. Aplinkos ministras A.Kundrotas tokius spėjimus vadino nieko nedarančiųjų prasimanymais. „Jau ir dabar urėdijų ir savivaldybių ribos nesutampa. Atitinkamai paskirstomi ir į savivaldybių biudžetus patenkantys mokesčiai“, – tvirtino ministras. Miškininkai nenori revoliucijų Lietuvos miškininkų sąjungos atsakingoji sekretorė Janina Šepetienė pripažino, kad tokie Aplinkos ministerijos projektai jiems buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. „Viskas yra daroma be didesnių svarstymų: patyliukais parengtas projektas ir dabar mėginama jį įteisinti. Mes nesame nusiteikę prieš reformas, tačiau jos turi būti evoliucinės, o ne revoliucinės. Kita vertus, derėtų pasitarti ir su pačiais miškininkais, ir su visuomene“, – aiškino J.Šepetienė. Ji sakė pasigedusi įvairių argumentų: kodėl ketinama kurti būtent devynis, o ne penkis ar vienuolika regioninių centrų, ar dėl to sumažės valdymo aparatas, kas laukia dabartinių darbuotojų. Nedarbas negresia Tiesa, net jeigu reformos atveju būtų sumažintas valstybiniuose miškuose dirbančių specialistų skaičius, nedarbas jiems vargu ar grėstų. „Būtina formuoti privačių girininkijų tinklą, kuriam taip pat būtini aukštos kvalifikacijos, gerai apmokami miškininkai specialistai – apie 700-800 miškininkų. Paradoksas: nors 50 metų kurta visų Lietuvos miškų valdymo ir priežiūros infrastruktūra, tačiau specialistai dabar siejami tiktai su valstybiniais miškais“, – piktinosi Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis. Jo nuomone, Aplinkos ministerijai nederėtų vykdyti reformos realiai dirbančių miškuose girininkijų specialistų sąskaita. „Netgi atvirkščiai – reikia stiprinti girininkijų ir eiguvų lygmenį, gerinti čia dirbančių miškininkų darbo sąlygas“, – teigė A.Gaižutis. | 
