Padeda tik ūkininkai

Vieni pirmųjų į pagalbą žvėrims suskubo medžiotojai. Jie ne tik nutraukė medžiokles su varovais, bet ir aktyviai dalyvauja veždami pašarą į miškuose įrengtas šėryklas.

Vilniaus medžiotojų draugijos valdybos narys Eugenijus Tijušas LŽ pasakojo, kad nemažai paramos sulaukiama iš krašto ūkininkų. Šie ne tik šiaudų bei šieno ritinių į pamiškes nuveža, bet ir nuo miško keliukų sniegą nuvalo.

Medžiotojas apgailestavo, kad nei žalieji, nei kitos aplinkosauginės visuomeninės organizacijos nepadeda laukiniams gyvūnams sulaukti pavasario. „Jokios iniciatyvos iš jų nesulaukėme. Jei žalieji deklaruoja, kad pagrindinis jų tikslas - gyvosios gamtos apsauga, į kovą su baltuoju badu turėtų stoti pirmieji. Tačiau taip nėra“, - sakė E.Tijušas.

Gelbės australus

Lietuvos žaliųjų judėjimui (LŽJ), garsėjančiam protestais prieš pramoninių objektų statybą ar net atsinaujinančios energijos gamybą, žvėrys iš tiesų nerūpi. LŽJ pirmininkas Rimantas Braziulis LŽ informavo, kad jo vadovaujamas judėjimas su baltuoju badu kovoti neketina, nes šiuo metu esą turi svarbesnių reikalų - tenka organizuoti paramos akciją nuo potvynio Australijoje nukentėjusiems žmonėms. „LŽJ yra visuomeninė organizacija ir prie kiekvienos akcijos neprivalo prisidėti. Manote, kad turime eiti į mišką šerti stirnų, kad pavasarį medžiotojai jas galėtų nušauti? Tegul tuo rūpinasi patys medžiotojai. Jų gretas kasmet papildo daug naujų narių. Jie moka už mokymus, nario mokesčius. Medžiotojų būreliai turi pinigų, tad tegul patys veža pašarą į mišką“, - aiškino R.Braziulis.

Lietuvos gyvūnų globos draugijos pirmininkas Benas Noreikis LŽ taip pat tvirtino, kad ši organizacija miškų žvėrims į pagalbą neskubės, apsiribos moraliniu palaikymu. „Labai teigiamai vertiname raginimą neorganizuoti medžioklių su varovais bei visomis išgalėmis padėti laukiniams gyvūnams sulaukti pavasario. Vienas mūsų draugijos narių kviečia Kauno savanorius lesinti gulbes nebyles ir kitus vandens paukščius, likusius žiemoti Lietuvoje. Tačiau į atokesnes Lietuvos vietoves nevykstame. Tegul tuo užsiima vietos gyventojai“, - sakė B.Noreikis.

Nepalankūs orai

Laukinių žvėrių galimybes susirasti pašaro apsunkino atodrėkis, po kurio spustelėjęs šaltis sniegą padengė ledo pluta, vėliau dar prisnigo. Tokia padėtis nepalankiausia stirnoms, šernų ir elnių jaunikliams. Be to, ėdalo ieškantiems šernams ir stirnoms įlaužus ploną ledo plutą, jie susižaloja kojas. Apie tai liudija ir ant sniego pastebimi kruvini pėdsakai.

Žvėrims praverčia ne tik į miškus gabenamas pašaras. Kitas būdas padėti vargstantiems gyvūnams - menkaverčių drebulių ar blindžių kirtimas, kad stirnoms ir šernams medžių šakelės ir žievė būtų lengviau pasiekiama.

„Kol kas masinio laukinių gyvūnų kritimo atvejų neužfiksavome. Žvėrys gali ištverti apie du mėnesius trunkančius šalčius ir pūgas. Gyvūnų aukų miškuose būtų daug žiemai užsitęsus“, - perspėjo Jurbarko girininkas Faustas Bakys.

Jis pridūrė, kad kritusių žvėrių palaikų randama nedaug dar ir todėl, kad jų lavonus skubiai sudoroja aplink šėryklas besisukiojantys plėšrūnai - vilkai ir lapės. „Jurbarko rajono miškuose gali gyventi apie 30 vilkų. Nors dabar pats jų medžioklės sezonas, tačiau vilkų šaudyti neskubama dėl tos pačios priežasties - storos sniego dangos. Vilkų medžioklė yra specifinė, reikia virvių, vėliavėlių, o visa tai nusinešti į mišką per gilias pusnis yra sunku“, - pasakojo F.Bakys.

M.Milinio straipsnį "Žaliesiems krašto miškų žvėrys nerūpi" skaitykite 2011-01-14 dienraštyje "Lietuvos žinios" ...>>>