Mediena – pagrindinis savininko pajamų iš miško šaltinis

Ūkiniuose miškuose, kurie sudaro apie 70 proc. visų Lietuvos miškų, produktyvių medynų formavimas ir nepertraukiamas medienos tiekimas – pagrindinis ūkininkavimo tikslas. Šie miškai tam ir auginami, kad nukirtus juose medžius būtų gaunama kuo daugiau ir kuo geresnės medienos. Brandžiame miške sukaupta mediena šiandien yra pagrindinis miško produktas, teikiantis miško savininkui tiesioginių pajamų. Žinoma, nepertraukiamą medienos tiekimą galima užtikrinti tik tuomet, kai iškertama ne daugiau medienos, negu jos priauga. Tai ir yra bene svarbiausias miško kirtimų teisinio reglamentavimo uždavinys.

Pagrindiniai miško kirtimai – derliaus nuėmimas
 

   Labiausiai paplitęs pagrindinių kirtimų būdas Lietuvoje plyni kirtimai. Jais gali būti kertamas tik užaugintas ir subrendęs, o tuo pačiu didžiausią ekonominę vertę pasiekęs medynas. Po to tame pačiame plote vėl sodinami miško medeliai ir auginama nauja miško karta. Plyni kirtimai turi privalumų: jų metu gaunamas maksimalus iškertamos medienos kiekis, o kartu ir didesnės pajamos, šiuos kirtimus paprasčiau organizuoti ir vykdyti.

   Tačiau plyni miško kirtimai yra tik viena iš miško kirtimo rūšių. Pastaruoju metu vis labiau populiarėja ir dažniau taikomi neplyni pagrindiniai kirtimai, ypač taip vadinami atvejiniai kirtimai. Tai tokie kirtimai, kai subrendęs medynas nukertamas ne visas iš karto, o iš pradžių jis praretinamas taip, kad po likusiais augti medžiais patektų daugiau šviesos ir susidarytų kuo geresnės sąlygos savaime želti naujiems medeliams, iš kurių vėliau bus formuojama nauja miško karta. Praėjus dažniausiai 5-10 metų, šis jau praretintas medynas vėl kertamas, o tokie „kirtimo atvejai“ kartojami iš viso 2-3 kartus per 10-20 metų. Tinkamai parinkti ir atlikti atvejiniai kirtimai taip pat turi privalumų: miško kartų pasikeitimas artimesnis natūraliam gamtiniam procesui, sutaupytos lėšos miško atkūrimui.

Norint užauginti gerą mišką, reikia laiku kirsti.

   Tačiau kirtimai miške apima daug daugiau, nei tik „derliaus nuėmimą“ subrendusiame medyne. Kirtimai vykdomi per visą medyno augimo ciklą. Tai miško ugdymo ir sanitariniai kirtimai, kurie yra svarbiausia augančio medyno formavimo ir tinkamos būklės išlaikymo priemonė. Nuo teisingai ir laiku atliktų miško ugdymo kirtimų priklauso, kokį medyną turėsime ateityje. Ypač svarbūs jaunuolynų ugdymo kirtimai (šviesinimai ir valymai), kuriais praktiškai suformuojamas būsimasis medynas dar tada, kai medeliams nėra ir dvidešimties metų. Kadangi šie kirtimai iš esmės neatneša tiesioginės finansinės naudos, tai gana dažnai miško savininkai jų nevykdo. Tačiau tuomet iškyla grėsmė pageidaujamomis medžių rūšimis atsodinto jauno miško likimui, o tuo pačiu ir miško atkūrimui įdėtoms investicijoms. Galima gerai atsodinti iškirstą mišką, tačiau laiku neatlikus šviesinimo ir valymo kirtimų, norimo miško nesulauksime – pasodinti medeliai greičiausiai sunyks, o juos nustelbs nepageidaujami menkaverčiai medžiai ar krūmai. Neugdytuose medynuose medžių tankumas pasidaro toks didelis, kad visiems nepakanka vietos ir maisto medžiagų tinkamai augti, formuojasi išstypę ir silpni medžiai, kurie po pirmos rimtesnės audros ar sniego lūžta. Todėl pakankamai svarbūs ir vyresniuose nei dvidešimties metų amžiaus medynuose vykdomi retinimo kirtimai. Tiesa, šiais kirtimais galima paruošti medienos pardavimui, ir tokie kirtimai miško savininkui jau nėra finansiškai nuostolingi.

Sanitariniai kirtimai vykdomi nepriklausomai nuo medyno amžiaus, kai medžiai pažeisti miško ligų ar kenkėjų, o taip pat išversti ar išlaužti vėjo ar sniego. Deja, taip jau yra, kad geriausias vaistas nuo medį užpuolusios ligos yra to medžio nukirtimas vardan liekančių augti dar nepažeistų medžių. Tik kritiniais atvejais kertama plynais sanitariniais kirtimais, kai medynas pažeistas taip stipriai, kad belieka iškirsti visus medžius ir sodinti naują mišką.

Teisingai atrinkti medžius kirtimui – sudėtingas darbas

   Apie tinkamą kirstinų medžių atrinkimą, ypač miško ugdymo kirtimams, galima parašyti visą vadovėlį. Tai iš tiesų pakankamai sudėtingas ir atsakingas darbas, reikalaujantis ne tik specialių žinių apie medžių augimą, klasifikavimą,jų tarpusavio sąveiką ir panašius dalykus, bet ir įžvalgumo – kaip atrodys išugdytas miškas po dešimt ir daugiau metų.

Tik labai maža dalis miško savininkų Lietuvoje turi su miškininkyste susijusį išsilavinimą, kuris suteikia galimybę, o taip pat ir teisę pačiam atrinkti medžius neplynam kirtimui privačioje miško valdoje. Didžioji gi dalis savininkų teisę atrinkti medžius kirtimui gali įgyti, tik baigę specialius miškininkystės pagrindų mokymo kursus, išlaikę egzaminus ir gavę valstybinio miškų pareigūno patvirtintą pažymėjimą. Dažniausiai šie kursai miško savininkui yra nemokami neilgi – apsiribojama 40 valandų mokymu. Kursus organizuoja miškų urėdijos ar miško savininkus vienijančios organizacijos. Tokius kursus iki šiol yra baigę apie 10 proc. privačių miško savininkų. Taigi, dauguma miško savininkų kirstiniems medžiams atrinkti į pagalbą turėtų pasitelkti miškininkus specialistus.

   Tam, kad būtų užtikrintas nepertraukiamas medienos tiekimas, o tuo pačiu miškai išsaugoti ateities kartoms, nustatyta pakankamai efektyvi nors ir ganėtinai sudėtinga teisės aktais reglamentuota miškų kirtimo ir jų atkūrimo sistema. Tai reiškia, kad miško savininkas automatiškai neįgyja teisės kirsti medžius savo miške taip, kaip jam patinka.

Svarbiausiame miškų ūkio veiklą reglamentuojančiame teisės akte – Miškų įstatyme – nustatyta, kad draudžiama atlikti kirtimus ar kitaip naudoti miško išteklius, negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas yra reikalingas. Tame pačiame įstatyme nustatyta, kad leidimus kirsti mišką išduoda Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų pareigūnai. Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nustato išimtis, kad leidimai kirsti mišką neprivalomi, vykdant jau minėtus šviesinimo ir valymo kirtimus jaunuolynuose iki dvidešimties metų amžiaus, o taip pat neplynai kertant sausuolius ir vėjavartas (su šaknimis išverstus medžius). Visais kitais atvejais miško savininkai, prieš kirsdami medžius savo miške, privalo kreiptis į jau minėtų regionų aplinkos apsaugos departamentų kiekviename rajone esančių agentūrų pareigūnus. Kai miško savininkas III-IV grupių miškuose neplynais kirtimais rengiasi kirsti tik drebules, baltalksnius, gluosnius, blindes, taip pat vėjalaužas, ar nedidelį kiekį (iki 3 kietmetrių iš vieno hektaro, bet ne daugiau 15 kietmetrių iš visos savo valdos) kitų rūšių medžių, jis prieš 14 dienų iki kirtimo pareigūnams privalo pristatyti arba išsiųsti registruotu laišku tam tikros formos pranešimą apie numatomus kirtimus. Per 14 dienų negavęs neigiamo atsakymo, miško savininkas gali kirsti pranešime nurodytą medienos kiekį. Visais likusiais atvejais yra privalomi leidimai. Už savavališką arba neteisėtą kirtimą Administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatytos pakankamai griežtos sankcijos.
    Norint gauti leidimą pagrindiniams plyniems ar neplyniems kirtimams, reikalingas ir miško valdos miškotvarkos projektas, kuriame suprojektuojami ir su aplinkinėmis miško valdomis suderinami miško kirtimai, iškirsto miško atkūrimas ir kita ūkinė veikla dešimčiai metų į priekį. Tokius projektus savininkų užsakymu ir lėšomis rengia Aplinkos ministerijos atestuoti miškotvarkos specialistai.
   Net ir gavus leidimą, miško kirtimo darbų negalima vykdyti bet kaip. Kaip teisingai atlikti vienokius ar kitokius miško kirtimus, išdėstyta dviejuose aplinkos ministro patvirtintuose teisės aktuose: „Pagrindinių miško kirtimų taisyklėse“ ir „Miško ugdymo kirtimų taisyklėse“. Miško savininkai, patys vykdantys kirtimus, turi laikytis ir „Miško darbų saugos taisyklių“. Nepamirškime, kad medžių pjovimas – pakankamai pavojingas darbas. Net ir teisingai pjaunant medį, išlieka rizika, kad šis gali virsti ne norima kryptimi.

Taigi, kirtimai derinami tarpusavyje ir išdėstomi taip, kad nebūtų iškertama medienos daugiau, nei priauga per tą patį laiką visos šalies mastu.

Klaidos tvarkant mišką – bausmė ateities kartoms

Geram miškui užauginti dažniausiai nepakanka viso žmogaus gyvenimo.

Visų šiame straipsnyje paminėtų teisės aktų svarbiausi reikalavimai, draudžiantys ar ribojantys tam tikrus miško savininko veiksmus miške, nustatyti pirmiausia tam, kad būtų daroma kuo mažiau klaidų miškininkaujant, o visų nuosavybės formų miškai – ir valstybiniai, ir privatūs – būtų tvarkomi ir naudojami tinkamai. Juk ne tik šiandienos visuomenė, bet ir ateities kartos norės mėgautis bene svarbiausiu šalies turtu – miškais.