Kelmės rajono Paverpenio kaimo gyventojai Dalia ir Steponas Šidlauskai jau prarado viltį kada nors gyventi kaip visi žmonės, į kurių kiemą galėtų atvažiuoti svečiai, nelaimės atveju – gaisrinė ar greitoji medicinos pagalba. Dabar visi bandymai patekti į Šidlauskų sodybą baigiasi prie sukiužusio liepto. Kadangi- buvo per sąžiningi ir viską stengėsi daryti vadovaudamiesi valdžios priimtais įstatymais. Valdininkai tvirtina, kad prie tilto statybos žmogus iš viso negalįs nagų kišti, nes upė yra valstybės, o ne jo. Per brastą važiuoti griežtai uždraudė aplinkosaugininkai. Ką žmogui daryti?,- teiraujasi žurnalistė Nijolė Petrošiūtė "Valstiečių laikraštyje" publikuojamame straipsnyje "
Beviltiški valdžios trypčiojimai prie sukiužusio tiltelio".
Steponas Šidlauskas „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo, kad sodyba, kurioje jis gyvena, čia stūkso nuo 1924-ųjų. Sovietmečiu žmogus ją gavo iš kolūkio, o paskui buvo leista išsipirkti. Tada pagrindinė transporto priemonė buvo arkliukas, todėl pačių žmonių suręsto medinio tiltelio per Vilbėno upę visiškai pakako, o su šieno vežimais važiuodavo šalia, per brastą.
Bet bėgo metai. Tiltukas, kuris jokiuose dokumentuose neužfiksuotas, visiškai sukiužo, o arkliuką pakeitė automobiliai ir galinga žemės ūkio technika. Tada S.Šidlauskas ir kreipėsi į Kelmės rajono savivaldybę dėl tilto, vedančio į jo sodybą, remonto ar statybos. Šidlauskai tikrai neketino tų rūpesčių užkrauti savivaldybei, tačiau žinodami, kokių sankcijų galima sulaukti už savavališkus darbus, teiravosi, nuo ko reikėtų pradėti?
Štai tada ir prasidėjo: tilto remontuoti negalima, nes teoriškai jo iš viso nėra. Naujam statyti pirmiausia reikia labai brangiai kainuojančio projekto, nes tai – ypatingas statinys, o ir iš viso tokiems dalykams dabar nėra pinigų. S.Šidlauskas prie to iš viso negalįs nagų kišti, nes upė yra valstybės, o ne jo. Per brastą važiuoti griežtai uždraudė aplinkosaugininkai. Ką žmogui daryti? Valdininkai neslepia, kad į tokią nepavydėtiną padėtį sodietis pakliuvo dėl savo sąžiningumo. Būtų tyliai tiltą pasistatęs ir ramiai sau važinėtų, kaip važinėjo šitiek metų.
[...]
Nusižengia kasdien
S.Šidlauskas neslepia, kad šiandien jis pats to nenorėdamas jau yra tapęs įstatymų pažeidinėtoju. Aplinkos apsaugos agentūra yra kategoriška – per brastą važinėti griežtai draudžiama. „Jei koks aplinkosaugininkas prie brastos atsistotų su baudų kvitais, kasdien po keletą man jų išrašytų. Bet ką man daryti? Sraigtasparniu į sodybą skraidyti?“
Aplinkos apsaugos agentūroje atsakymas jau girdėtas: tiltelis yra ypatingas statinys ir reikalingas Nuolatinės statybų komisijos leidimas, kuris išduodamas tuomet, kai yra projektas, ir kai tam neprieštarauja atskiros žinybos. Apie brastą iš viso negali būti nė kalbos, nebent basomis bristum.
Kukečių seniūnijos seniūnė Meilutė Masalskienė sako, kad čia kyšo ir žemėtvarkininkų ausys, nes jie, projektuodami sklypus, į jokius aplinkosaugos reikalavimus nežiūri, o šiuo atveju netgi suprojektavo sodybą be jokio kelio, be menkiausio įvažiavimo į ją.
"Beje, šis atvejis nėra vienintelis net mūsų seniūnijoje. Vijurkuose net penkias šeimas Dubysa buvo nuo pasaulio atskyrusi“, – „paguodė“ seniūnė M.Masalskienė.
Visą tekstą skaitykite "Valstiečių laikraštyje" 2010-06-19 publikuojamame Nijolės Pertošiūtės straipsnyje "Beviltiški valdžios trypčiojimai prie sukiužusio tiltelio".
