2009 m.vasario mėn. žurnalas BMM spausdino Rimanto Klimo prisiminimus apie studijų draugą, Stakliškių girininką Ramūną Ašmantą ryšium su jo mirties metinėmis. Pradinė straipsnio versija redaguojant, su autoriaus sutikimu, buvo kiek sutrumpinta,tačiau liko neatspausdinta dalis svarbių minčių.

Rimanto Klimo sutikimu pateikiame jūsų dėmesiui pilną teksto versiją.
*************************************

Girininko Ramūno Ašmanto atminimui

metai, kai girininkas Ramūnas Ašmantas guli Stakliškių kapinių kalnelyje. Jo vėlė gal apsistojo Gojaus ąžuole, gal Prienų šilo eglėje, gal skraido paverknių antele.

Šioje žemėj mirti taip nenauja,
Bet gyventi irgi nenaujau....

Atrodo taip pasakė S.Jeseninas. Gyvųjų pasakyta išmintis ar geri darbai labai natūraliai nuplaukia su kasdienybės srove, susilieja su gyvenimo rutina, tarsi ištirpsta.

Bet laikas nuo laiko, bekalbant vienam su kitu, vartant knygas ar spaudos puslapius, tie dalykai išplaukia ir sužiba nauju spindesiu. Jie sužadina prisilpusią atmintį, parodo primirštą vaizdą, pakviečia tęsti pradėtą darbą. Kartais nustembi, kad štai ši mintis jau anąsyk pasakyta, dėl to jaudintasi ir pergyventa, kovota.

Ką gi Ramūnas Ašmantas, „karjeros" girininkas, beveik keturis dešimtmečius praleidęs tarp žmonių ir medžių, kalbėjo savo pašnekovams - tiek draugams, tiek nenorintiems jo girdėti.... Pasakoja bendravusieji su juo.

1991 m. „Tiesos" korespondentė Teresė Kezienė apie užželiantį Verknės slėnį:

Kęstutis Švedas sumanė (slėnyje, R.K. pastaba) gal ir pasaulinio lygio autodromo projektą. Tada ir įsiliepsnojo kaip reta karšta polemika.... Kliuvo ir R.Ašmantui, dėsčiusiam savo požiūrį į gamtos ir žmogaus santykius. Docentas Paulius Kavaliauskas apkaltino vos ne protėvių kapų išdavyste.

O girininkas ir šiandien ištikimas savo požiūriui:„ Ten, kur gražu, kvieskime žmones, parodykime grožį, mokykime jį branginti. Kas iš to brangakmenio, kurio nieks nemato?"

Komentaras. Nenustebkime, ir dabar, po 17 metų tie patys „gamtos mylėtojai" gieda tą pačią giesmę, tik su niūresniais priedainiais - gamta be žmogaus - mažiau problemų. Ši odė - tai Lietuvos Respublikos Seimui šiemet pateikta Saugomų teritorijų įstatymo nauja redakcija.

Jau mus palikęs Algirdas Berželionis 2005-ųjų vasarį klausėsi Ramūno širdgėlos „Atsimušęs į valdininkijos abejingumo sieną, tėviškės labui nuveikiau labai mažai. Bet supratau, kad aplinkosauga pas mus tebėra juodoji dėmė sumaterialėjusios valdžios sąmonėje.".

            Statys Stungurys gal 2000-aisiais apsilankęs Stakliškėse pas girininką Ramūną, aptarinėjo Lietuvos kaimo dabartį.....žvelgdamas į žaliuojančius laukus, Ramūnas pasakojo, kad laidotuvių giesmės čia dažnesnės nei linksmos krikštynų dainos.....nebe tiek daug laukti, kai Lietuvos kaime gyvens vien seni, vieniši žmonės. Mačiau, kad kaimo likimas jaudina jį jau ne vieną dešimtmetį ir tuo žmogumi netikėti nevalia.

Komentaras. Ši tema jaudina daugybę Lietuvos žmonių. Tikrovė rūsti - žemės reformos neištaisomos klaidos, stambių ūkių pirmenybės rėmimas, pasakos apie žmonių perteklių kaime, mokyklų, sveikatos įstaigų, net paštų uždarinėjimas, pagaliau net kaimo sąvokos išbraukimas iš teritorinio planavimo dokumentų rodo žalingą tautai ir valstybei veikimą. Tarp gausių kaimo skriaudikų pastebimai stengiasi tie patys gamtos sargai. „Nebe linksmas mūsų kaimas" - teisingai dainuoja V.Šiškauskas. Senkančios kaimo gynėjų gretos vis dažniau čiupinėja berūdijančias šakes ir grūmoja išrinktiems. Grūmoja ir keikia - už nutolimą nuo žemės, už nebaudžiamus sodybų plėšimus, niekieno netvenkiamas pilstuko upes. „Viešpatie, kur tu?" - meldžiasi dar vilties nepraradę. „Žemei vaisių duoti ir išlaikyti teikis" - prašo jie Aukštybių Viešpatį, žiūrėdami į jaunu mišku virstančius gimtuosius arimus ir juodu vargu pastatytus, bet griūvančius bendrojo darbo vaisius.

„Nemuno" korespondentas V.Staniulis 1976 m. lankėsi dar senojoje Būdų pamiškėje įsikūrusioje girininkijos sodyboje. Pasakoja ir cituoja Vincas, žavisi jauno girininko Ramūno, jo žmonos Elvyros išradingumu ir pastangomis. „Būtų gerai čia užtvanką pastačius" - tai apie mažytį upelį, bėgantį į Guostaus ežerą. „Kai sodinom - buvo medeliai iki barzdos"- apie ūgtelėjusius riešutmedžius. „Švarinom su eiguliais visą dieną" - apie švytintį eglynėlį. „Šičia pakrantės krūmuose iškirtome „langą" - matosi Sienakalnis" - apie Guostaus pakrantę. „Žmonės atvažiuos ar ateis. Vienas negali džiaugtis tuo, kas labai reikalinga kitiems, juk būtų negražu.".

Komentaras. Tautos dainius Maironis 1920 m. parašė gal patį trumpiausią savo eilėraštį „Suolelis miške". Dėkojo rankai, jį pastačiusiai. Miškininkai - idealistai visgi buvo teisūs, statydami suolelius miške ir tikėdami, kad tai bent kiek sujaudins vandalus, deginančius ir teršiančius miškus. Dabar miškai jau praturtinti kilometriniais takais, apžvalgos aikštelėmis, pavėsinėmis. Tai jau vadinama duokle visuomenei. Tą duoklę atidavė ir Ramūnas Ašmantas ir daugelis kitų girininkų, eigulių ir savanorių. Bet visuomenei to maža. Gobšumo ir cinizmo bacilos dar tūno visur. Trypiančių atmintį - savųjų ir svetimųjų - nemažėja.

Prof. Romas Pakalnis, Ramūno studijų draugas, atminties žodyje 2008 m. pradžioje rašė:

„Buvo toks girininkas, kurio pareigas būtų galima rašyti didžiąja raide - GIRININKAS. Esi tikras, kad tokios ištikimybės pasirinktajam keliui pavyzdžių ieškoti ir rasti nebūtų labai lengva. Jis labai jautriai suvokė miškininko gamtosaugines priedermes. „Visas kraštovaizdis (miškas, laukai, vandenys) su visa egzistuojančia gyvastimi, nepaisant nuosavybės formos, privalėtų būti nuolat prižiūrimas." (tai Ramūno mintis, R.K. pastaba). Deja, dar daugelis piliečių ir netgi politikų nesupranta to, ką suprato ir kitiems sugebėjo pasakyti Girininkas Ramūnas.

Komentaras. Pasidarė madinga ir naudinga vengti paprastų, bet teisingų minčių. Tušti ginčai ir diskusijos užpildo spaudos, radijo, televizijos erdvę. Nustembi išgirdęs paprastą dorą mintį, ypač apie Tėvynę, Lietuvą, lietuvį. Neretai laidų vedantieji primena tardytojus, norinčius išgauti jų pačių suformuotą idėją - greitakalbę, tuščią, užsakytą. Ramūnas kalbėdavo lėtai ir aiškiai - to iš jo laukė žmonės.

2005-ųjų liepos 12-ją Birštone būrelis visuomenės, besidominčios miškais, susirinko pokalbiui apie neseniai pasirodžiusią R.Ašmanto knygą „Girininko užrašai". Pokalbis buvo nelengvas, platus ir prasmingas. Mokytoja Danutė Dvilinskaitė-Laukaitienė, Jonas Eidukevičius, Dainora Šaltienė ir kt. labai kruopščiai domėjosi R.Ašmanto miškų veiklos vertinimais, prašė papildomų aiškinimų - kodėl kertama ištisus metus, kodėl girininkas ir eigulys tapę medienos pardavėjais-tarpininkais. Bekalbant atsirado gana nepatogių situacijų, kai beveik personaliai buvo norima žinoti, kas gi formuoja tokią miškų politiką   . Šiame pokalbyje buvo minimas ir Ramūno tėvas, kalbininkas ir publicistas Andrius Ašmantas, kurį ypač domino šnekamosios ir rašytinės kalbos vystymasis. Gausus jo rašytinis palikimas dar nėra žinomas platesnei visuomenei. Paliesta ir Ramūno brolio, energetiko prof. Leono Ašmanto veikla bei jo knyga „Laisvės skausmas". Visi išgirdome įdomių minčių ir pajutome, kiek spragų yra visuomenės ir miškininkų savitarpio supratimo baruose. Ten pat buvo kalbėta ir apie 2004 m. išleistą Lietuvos miškininkų sąjungos medžiagą apie antrąjį visuotinį girininkų suvažiavimą, įvykusį 2004 m. birželio 25 d. Prieš tai spaudoje buvo Vyt. Ribikausko straipsnis „Ar ištvers girininkai-tiesioginiai valstybinių miškų šeimininkai". Girininkų bendruomenėje tvyrojo įtampa, deja, neatslūgusi ir šiandien, gal net išaugusi. Tiesioginė miškų sargyba-eiguliai ir girininkai - paskendę medienos prekyboje, eigulių beveik nelikę, girininkų skaičius mažinamas.

Apie Ramūno Ašmanto poziciją pasako jo straipsnių spaudoje antraštės: „Tyli miško rauda" (Ūkininko patarėjas, 2005 m.), „Ar tręšime miškus mediena" (Lietuvos žinios, 2005 m.), „Gojus - šventovė mana" (Gyvenimas, 2007 m. spalis), „Čia mano skausmas" (Valstiečių laikraštis, 1989 m. ), „Kelio atgal nematau" (Mūsų girios, 1991 m.). R.Ašmanto rašymo maniera - konkretumas, realumas, aiškumas. Bandžiau vertinti, kiek gi tų protingų pasiūlymų buvo priimta ar bent pagrįstai kritikuota. Koks gi rezultatas. Gal ankstyvas išėjimas į užtarnautą poilsį?

Daug kartų apie gyvenimo aktualijas ir miškus kalbėjomės su Ramūnu. Netruko mūsų pokalbiuose paieškų, humoro, pasipiktinimo. Bet Ramūnas visada filosofiškai apibendrindavo viską, išskyrus vieną - besąlyginį girininkų paklusnumą ir susitaikymą su „kvailais reikalavimais".

 Kartą jam pasakojau carinės Rusijos miškų aplinkraštyje 1872 m. patalpintus jauno miškininko V.Politajevo įspūdžius, kai jis baigęs Sankt Peterburgo žemdirbystės ir miškų instituto kursus atvyko dirbti taksatoriumi į Smurgonių miškus prie Neries. Vėliau taksavo Adutiškio ir kt. Švenčionių girias. Štai tas tekstas:" Kolei aš kalbėjausi su miškotvarkos partijos (grupės) konduktoriumi, prijojo prie mūsų sulysusiu arkliu koks tai žmogus, apsirengęs nudryžusia sermėga ir su tokia pat kepure žaliu apvadu - tai buvo eigulys. Skubomis nušokęs nuo arklio, jis susilenkęs ir kaip tai baukščiai prisiartino prie konduktoriaus ir pabučiavo jam kelienį. Aš buvau pritrenktas ir labai susijaudinau. Koks sargybos (miško, R.K. pastaba) pažeminimas ir dar prie visų žmonių.

Aš supratau ir čia buvusio žvalgo vergišką būklę, įgąsdinto galbūt to paties konduktoriaus, kuris vaizdavo be galo griežtą valdžią" (laisvas R.K. vertimas). Toks tolimas epizodas. Bet kiek yra ir tarp mūsų tokių konduktorių ir tokių pavaldinių. O gal kiekviename iš mūsų tūno kas nors panašaus.

1937 m. Ramūno tėvas Andrius rašė: „Tik valdininkų dorovė ir aštrus protas veda į tautos gerovę.". Tą sakinį gerai buvo įsiminęs ir Ramūnas.

O Martynas Mažvydas 1547 m. Katekizme palinkėjo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei:

„Lietuva mano garsi, kunigaikščių laiminga tėvyne,
Dievo įsakymus šiuos vykdyki siela skaisčia,
Kad neprislėgtų tavęs atsiskaitymo valandą rūsčią
Pyktis teisėjo garbaus, sėdinčio soste aukštam."

 Ar mes tai prisimename ir gerbiame - atminties vardan. Turime prisiminti, turime gerbti. Iš daugelio skulptūrų į mus žiūri Rūpintojėlis, amžinas mūsų Tėvynės sargas. Gyvųjų ir mirusiųjų akimis.

Rimantas Klimas
Nemenčinė, 2008 11 10