Į saugomas teritorijas investuojami šimtai milijonų litų, jas steigiant gražiausiose šalies vietose deklaruojamiems kilniems tikslams apribojama žmogaus veikla didžiulėse teritorijose. O kaip tai yra panaudojama valstybės ir žmonių labui? Kuo skiriasi Lietuvos ir Kroatijos valstybinis ir piliečių požiūris į nacionalinius parkus bei gamtos paveldo pristatymą pasaulio keliautojams ir smalsuoliams, domisi Rasa Gečaitė lygindama Lietuvos ir Kroatijos saugomas teritorijas. Straipsnis " Nacionaliniai parkai: čia ir ten" publikuojamas 2010-07-08 svetaineje bernardinai.lt Lietuva. 3,5 milijono gyventojų kraštas turi net penkis nacionalinius parkus. Pagrįstas pretekstas didžiuotis, tik ar mokame? O kokia iš to nauda valstybei ir jos žmonėms? Šis klausimas iškilo sumokėjus didžiulius pinigus už patekimą į kroatų saugomus ir rūpestingai prižiūrimus nacionalinius parkus bei juose esančius plačiai pasauliui pagarsintus unikalius gamtos objektus,- išsako savo požiūrį R.Gečaitė, pabrėždama, kad pagrindiniuose turistams skirtuose informacijos portaluose pateikiama informacija apie Lietuvos saugomas teritorijas yra itint skurdi, nors būtent interneto žiniomis naudojasi viso pasaulio smalsuoliai. [..] Ieškodama priežasčių, kodėl saugomos teritorijos Lietuvoje steigiamos, tačiau nepanaudojamos šalies biudžetui papildyti autorė pastebi sprendimus priimančių siekius naudotis saugomomis teritorijomis asmeniniams pomėgiams įgyjant medžioklės bei žvejybos trofėjus, kaip sovietmečiu [citata]: Saugome nuo ko ir ką? Medžioklę ir žvejybą… Vikipedinės žinios skelbia, kad „Lietuvos saugomos teritorijos skirtos gamtai ir kultūros paveldo kompleksams, ekologinei pusiausvyrai ir biologinei įvairovei išsaugoti, gamtos ištekliams atkurti. Jose taip pat sudaromos sąlygos pažintiniam poilsiui, moksliniams tyrimams, gamtosauginiam ir etnokultūriniam švietimui”. Gražu, ar ne? O kur turizmas, kurį taip puikiai išnaudoja kitos valstybės savo biudžetui papildyti? Tuo labiau kad „saugomos teritorijos užima apie 7500 kv. km ploto (apie 11,5 proc. visos šalies teritorijos [lietuvosmiskai.lt komentaras- ši informacija irgi pasenusi, šiuo metu saugomos teritorijos siekia beveik 16 proc. visos šalies teritorijos]: draustiniai - 164 018 ha; regioniniai parkai - 413 522 ha; nacionaliniai parkai - 152 294 ha; rezervatai - 24 004 ha”. Lietuvos saugomų teritorijų istorija „Vikipedijoje” pradedama - kaip įprasta - miglotai reikšmingai, tačiau nieko aiškiai nepasakant. „Viduramžiais kunigaikščių ir žemvaldžių medžioklės plotuose, kuriuos galima prilyginti medžioklės draustiniams, buvo draudžiama be reikalo lankytis, baidyti žvėris, trukdyti jiems maitintis. 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę ir vėliau, baigiantis XX a. 4-ajam dešimtmečiui, pradėta steigti gamtinius rezervatus. Iškart po Antrojo pasaulinio karo imta steigti medžioklės draustinius, rezervatus, ūkius, kurių tikslas buvo išsaugoti gamtos turtus, o ypač - medžiojamuosius žvėris ir paukščius.” Normalioje valstybėje pradėti kalbą apie saugomas teritorijas nuo medžioklės draustinių bemaž neįmanoma. O štai Lietuvoje ir po 20-ies nepriklausomybės metų vis dar esame apsvaiginti sovietinio mentaliteto kerų. Medžioklė su varovais, pirtelėmis ir vaišėmis. Miškai? Gyvūnai? Gamta? Visiški niekai, idealistų burbulai. Lietuvoje rimti žmonės į gamtos pasaulį žvelgia per optinį taikiklį ir sumedžiotų bei sužvejotų trofėjų kiekį. Tokiu požiūriu vertinant saugomas teritorijas pasidaro aiškiau, kodėl taip slepiame nuo pasaulio savo gamtą. [...]
Pilną R.Gečaitės straipsnį "Nacionaliniai parkai: čia ir ten" skaitykite svetainėje bernardinai.lt ...>>>  | 
