"Jei kas jo darbe ir slegia, tai įvairiausių instrukcijų neriami pavalkai, tarsi be jų miškininkai nežinotų, ką reikia daryti ir kaip su mišku elgtis"- sako žinomas šalies miškininkas Telšių miškų urėdijos urėdas Bronislovas Banys.
[...] Urėdas Bronislovas Banys sakosi niekuomet nesigailėjęs dėl pasirinktos dalios. Netgi tai, jog tikras miškininkas miške pailsėti negali, nelaiko gyvenimo minusu. Sako, miškininkams taip jau yra, jog jie, atėję į mišką, ne juo džiaugiasi, o pirmiausiai žiūri, ar kokia liga medžių neapniko, ar koks kenkėjas nasrų nešiepia, ar vėjas chuliganiškai miške nesielgė... „Tik kai į jaunuolynų metūgius pasižiūri, kai pamatai energiją metrais „išvarytą“, tuomet širdis iš džiaugsmo apsąla.“ Urėdas neslepia: jei kas jo darbe ir slegia, tai įvairiausių instrukcijų neriami pavalkai, tarsi be jų miškininkai nežinotų, ką reikia daryti ir kaip su mišku elgtis. Itin prastai pasijaučia, kai koks nors revizorius, pripažindamas, jog instrukcijoje yra parašyta nesąmonė, vis tiek į aktą rašo kaip pažeidimą. „Bet juk nėra ir negali būti instrukcijos visiems gyvenimo atvejams, nes čia – Gamta.“ Su nostalgija urėdas prisimena pirmąjį laisvos Lietuvos miškų ministrą Vaidotą Antanaitį, kuris vieną savaitę išklausydavo miškininkų nuomonės, o kitą ar net dar anksčiau sakydavo: „Darom, vyrai...“ Ne tik miškams nenaudingas, bet ir žalingas urėdui atrodo biologinės įvairovės vaikymasis. Sako, biologinei įvairovei palikti medžiai neatlaiko vėjų ir kitų gamtos reiškinių. „Prarandam daug medienos, palikti medžiai trukdo kitiems ūkio darbams. Aš suprasčiau, jei būtų paliekamos ilgalaikės senmedžių salos. Arba rezervatai, kurie steigiami tik todėl, jog to reikalauja nacionalinių parkų instrukcijos. Rezervatas dėl rezervato, o per jo vidurį – judrus kelias.“ Urėdas gali paminėti daug pavyzdžių, kai paikos instrukcijos miškui tik pakenkė. Antai daug metų jų miško medyje perėjo jūrinis erelis. Pro tą medį kaimietis kasdien karvę ganyklon vedžiojo, o erelis jo nebojo, nes tai buvo jo gyvenamoji aplinka. Bet kai stebėtojai su žiūronais gretimuose medžiuose įsitaisė, erelis pasitraukė. Dar blogiau, kai tokiose ar panašiose situacijose uždraudžiama bet kokia ūkinė veikla, nes žmonės, bijodami, kad taip neatsitiktų, kartais tyčia išardo lizdus. „Gamta yra visuma, kurioje visiems lemta gyventi ir darniai sugyventi“, – tvirta urėdo nuomonė. Jis sako, jog tiksinti nelaimė yra ir miško parkų miškai. Sutręšę, supuvę ir tik laiko klausimas, kada jie bus išguldyti, tačiau į daugkartinį urėdo klausimą, ką darom su senais eglynais, iki šiol neatsakyta, nes instrukcijoje parašyta, kad saugomose teritorijose negalima jokia ūkinė veikla. [...] Pilną Nijolės Petrošiūtės / 2011-09-26 /pokalbį su nesenai savo jubiliejų atšventusiu urėdu B.Baniu skaitykite žurnalo "Miškai" straipsnyje "Užaugo kartu su mišku" 
|
