Nepageidaujami svečiai
Rokiškio miškų urėdijos miško apsaugos inžinierius Juozas Davainis aiškino, kad tetervinai ėmė nykti ne dėl medžioklės: nuo neatmenamų laikų šalies žmonės tausojo miškų žvėris ir paukščius, jų medžiojo tik tiek, kiek reikia maistui. Didelės grėsmės tetervinams nekėlė ir jų natūralūs priešai - lapės. Šiai paukščių rūšiai tikra pražūtimi tapo į Lietuvą atvežti, bet mūsų kraštui nebūdingi plėšrūnai, ypač mangutai. Laisvėje šie žvėrys gyvena Rusijoje, Tolimuosiuose Rytuose. Praėjusio amžiaus viduryje dėl puošnaus ilgo kailio mangutai buvo atvežti veisti ir į Baltarusiją. Iš čia apie 1950 m. jie atklydo į Lietuvą ir per dešimtmetį užkariavo visus šalies miškus. Itin plėšrūs ir vislūs žvėreliai tapo tikrais mūsų girių kenkėjais, o tetervinams jie yra tikra pragaištis.

Tetervino lizdas mangutui - lengvas grobis. Gegužės pradžioje šių paukščių patelės žolėje suka lizdus ir deda 5-10 kiaušinių. Pasikliaudama savo itin gera maskuote - rusvai pilkšvai raibomis plunksnomis, tetervino patelė nepalieka lizdo net plėšrūno akivaizdoje. Miškininkas J.Davainis aiškino: „Esu priėjęs per porą žingsnių prie tetervinos lizdo, o paukštė nenuskrido, tik susigūžė ir apglėbė sparnais kiaušinius. Tradiciniai lietuviški miško plėšrūnai, pavyzdžiui, lapės, medžioja prabėgomis: jos dažniausiai nė nepastebi tetervino lizdo. O mangutas grobio ieško ypač stropiai: nuodugniai apšniukštinėja kiekvieną kelmą, žolės kupstelį. Jeigu jau aptiko tetervino lizdą, būtinai jį sunaikins. Perinti patelė nuo plėšrūno gali pasislėpti medyje, tačiau kiaušinių dėtį ar paukštyčius mangutas tikrai suės."

Deja, Lietuvoje tetervinai jau turi baisesnių priešų nei mangutai. „Nuo šito žvėries paukštis bent medyje pasislėpti gali, mat mangutas nemoka į jį įsikabaroti. Tačiau šalies giriose jau pastebėta kita atvežtinių plėšrūnų rūšis - meškėnai. Šitie puikiai laipioja medžiais", - aiškino p. Davainis.

Iš kur mūsų miškuose atsirado iki šiol nematytų grobuonių? Miškininkas aiškino: „Dėl šios nelaimės kaltas žmogus. Daugelyje šalių meškėnai laikomi namuose kaip egzotiniai augintiniai. Tačiau ne visuomet jie tinkamai prižiūrimi, todėl patys pasprunka nuo šeimininkų arba tyčia paleidžiami į laisvę. Tad atvykėliai sėkmingai veisiasi ir naikina vietines gyvūnų rūšis. Galima vardinti daugybę neatsakingo žmogaus elgesio pavyzdžių. Antai kailinių žvėrelių augintojų dėka mūsų miškuose atsirado kanadinės audinės. Jos didesnės ir stambesnės už mūsų miškų senbuves - europines audines, tad visiškai jas išnaikino. Mūsų rajono giriose jau pastebėti degli šernai, šalyje vis garsiau kalbama apie šunų ir vilkų mišrūnus."

Išmokė etiketo
Ar yra vilties apsaugoti tetervinus nuo plėšrūnų? „Svarbiausia nuo plėšrūnų ginti perinčias pateles. Daug vilčių šios paukščių rūšies išsaugojimui teikia atsigaunanti pasaulinė kailių rinka: didėja ilgakailių žvėrelių, tarp jų ir mangutų, paklausa. Vadinasi, medžiotojams atsiranda didesnė paskata juos naikinti. Šansų tetervinams išlikti teikia ir didėjantis mūsų rajono žmonių sąmoningumas. Anksčiau medžiotojai, tykodami stirnų ar kitų žvėrių, vengdavo šauti į lapę ar mangutą, kad šūviais neišbaidytų vertingesnio grobio. O štai užsienio svečiai, sumokėję kelis tūkstančius litų už kelionę į Lietuvą bei leidimą medžioti, nedvejodami šauna į kenkėją, nors rizikuoja pabaidyti vertingesnį laimikį. Iš užsieniečių medžioklės etiketo išmoko ir mūsų žmonės."

Beje, grėsmę tetervinams kelia ne tik plėšrūnai, bet ir jų rūšies ypatybės: šie paukščiai gali poruotis ne tik tarpusavyje, bet ir su kurtiniais, žvyrėmis, virbėmis, net fazanais. „Šiuos mišrūnus profesorius Tadas Ivanauskas pavadino gargatūnais. Keletą tokių esu matęs. Su tikruoju tetervinu jų nė lyginti neverta: mišrūnas nė perpus nėra toks gražus, jis tėra margas paukštis, ir tiek. Nėra gerai, jog maišosi įvairios paukščių  rūšys", - sakė p. Davainis.

[...]

Pilną straipsnį "Ir mūsų miškuose tetervinai vestuves kelia" skaitykite 2011.10.21 „Gimtasis Rokiškis" čia...>>>