Medienos perdirbimo sektorius didėja metai iš metų, ir gana stipriai. Didės jis ir 2011 m. Tiek iki krizės, tiek per krizę pirminio medienos perdirbimo sektorius kasmet didėdavo 18–20 proc. per metus. Baldų gamybos sektorius, bent jau iki 2008-ųjų, didėdavo ir po 24, po 25 proc., šiemet taip pat planuojama nemaža plėtra. Tačiau ne tokia, kokia galėtų būti, jei tam būtų sukurta valstybės strategija.

Nėra ilgalaikio žvilgsnio

Medienos perdirbimo sektorių nagrinėjame ne atsitiktinai. Jis yra vienas svarbiausių, kalbant apie eksportą (po naftos, chemijos pramonės). O tie sektoriai, kurie susiję su eksportu, yra ir stabiliausi, ir labiausiai lemia visos Lietuvos ekonomikos būklę.
Medienos perdirbimo sektorius per krizę smuko tik todėl, kad su problemomis susidūrė mažosios, į vidaus rinką, o ne į eksportą orientuotos įmonės. Tuomet jos išgyveno labai sunkų laikotarpį: dalis jų visai bankrutavo ir išnyko, kitos turėjo greitai persiorientuoti ir rasti naujų nišų.

Tačiau to nepasakysi apie įmones, kurios susijusios su eksportu. Jos ir iki krizės, ir po jos visuomet turėjo savo pirkėją. Pavyzdžiui, didžiosios baldų įmonės gali jaustis ramios, nes turi ilgalaikes sutartis su “Ikea”, kuri Lietuvoje kažkodėl dažnai prilyginama “baubui”, bet iš tiesų labai prisideda prie Lietuvos BVP ir apskritai pramonės sektoriaus didžiųjų įmonių stabilumo ir net pelningumo. Galima sakyti, būtent dėl to jos visuomet turėjo pinigų toliau investuoti ir plėstis net sunkiausiu laikotarpiu.
Kas laukia šiemet? Vakarų medienos grupės valdybos pirmininkas Sigitas Paulauskas prognozuoja, kad šiemet medienos perdirbimo sektorius didės apie 10–15 proc., vadinasi, tiek, kiek ir pernai. Be to, geri laikai sugrįš ir mažosioms įmonėms. Jo nuomone, atsigaunant statyboms, vėl atsiras gamintojų, kurie gamins produktus vietos rinkai – langus, duris, grindis. Didžiosios Lietuvos kompanijos – Grigiškės, Vilniaus baldai, SBA, Vakarų medienos grupė ir kitos jau planuoja naujas investicijas, galvoja apie modernizaciją.

“Tačiau plėtra būtų dar didesnė, jei turėtume ilgalaikę strategiją, kaip šis sektorius turėtų plėtotis per ateinančius 5–10 metų, kaip jis turėtų klasterizuotis, kaip jame turėtų atsirasti kiti komponentai, ne vien mediena. Juk kad produktas atsidurtų prekyboje, vien jos neužtenka. Reikalingas ir plastikas, dervos, stiklas, klijai. Į šio sektoriaus veiklą turėtų įsitraukti ir aukštosios mokyklos, rengiančios inžinierius, dizainerius”, – trūkumus vardija S.Paulauskas.

Tiesa, bendradarbiavimas tarp aukštųjų mokyklų ir asociacijos “Lietuvos mediena” egzistuoja. Tačiau kalbant apie prioritetus paskirstant žaliavas, iš valstybės sektoriaus ilgalaikės strategijos nėra.

Eksportuojama žaliava nekuria pridėtinės vertės

Čia vienu metu egzistuoja kelios problemos. Pirmiausia žaliavas aprūpinimui Lietuvoje daugiausia perka ne perdirbėjai, o tarpininkai – su Lietuvos pramone niekaip nesusijusios įmonės. O gamybinės įmonės, bent jau pernai, per konkursus nenusipirko nieko, tad bus priverstos arba riboti gamybą, arba žaliavą pirkti brangiau ir iš svetur.

Tai reiškia, kad visa žaliava, kuri galėtų būti perdirbta Lietuvoje ir eksportuojama kaip produkcija, dabar iškeliauja iš Lietuvos pradinio pavidalo, nekurdama jokios pridėtinės vertės. Net jeigu medieną įsigyja tarpininkai, tai jie ją irgi arba išveža iš šalies, arba parduoda vietos gamintojams, bet jau už didesnę kainą.

Žaliavos pirkimas Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje yra reglamentuotas, tuo tarpu Lietuvoje viskas palikta savieigai. Pavyzdžiui, Latvijoje gamintojai deklaruoja savo gamybinius pajėgumus ir dalyvauja žaliavos įsigijimo konkurse. Tokias taisykles Europos Komisijai buvo apskundę tarpininkai, tačiau jie nieko nepešė – EK patvirtino, kad taisyklės jokiems aktams neprieštarauja, ir kad visiškai normali praktika, jog valstybė tokiu būdu rūpinasi papildomos vertės sukūrimu.

Lietuvoje tokioms nuostatoms neprieštarautų net valstybinė miškų urėdija – jie sutiktų, kad konkursuose dalyvautų perdirbėjai – ar tai būtų mechaninis apdirbimas, ar lentpjūvės, ar lukštenimas, ar kitos įmonės – prieš tai deklaravę savo gamybinius pajėgumus ir nurodę, kiek ir kokios žaliavos jiems reikia, kad šiuos planus įgyvendintų.

Pas mus situacija kitokia. Mes savo gamybos pajėgumus jau pradėjome rikiuoti kaimyniniuose kraštuose, o ne Lietuvoje, nes šalyje mūsų – medienos perdirbėjų – sektorius yra tarsi ignoruojamas.
Yra ir kitas aspektas, kuris tai skatina. Tai – bioenergetika. Tačiau blogai, kad jai naudojami resursai, kurie dar tiktų perdirbti, o dabar jie tiesiog sudeginami.

Sudegintas kubinis metras medienos nesukuria nė vienos darbo vietos, tiesiog sušildo orą. O vienas kubinis metras perdirbti skirtos medienos sukuria, ekspertų skaičiavimais, 27 naujas darbo vietas, be to, skirtinguose sektoriuose 10 proc. išaugina pridėtinę vertę.
Pavyzdžiui, iš valstybinių ir privačių miškų Lietuva šiais metais turės apie 6 mln. kubinių metrų medienos. Tačiau, deja, nėra reglamento, kaip ją tinkamiausiai panaudoti, nors už tai turėtų būti atsakingas ne kas kitas, o Lietuvos Vyriausybė.

Skaitykite straipsnį "Medienos perdirbimo sektorius paliktas savieigai" 2011-01-07 veidas.lt...>>>