Visuomenėje subrendo esminių permainų poreikis. Nuo sovietinių laikų valstybe valstybėje įpratusi jaustis lietuviška teisinė [komentaras: ir visa kita]nomenklatūra, užuot nešališkai vykdžiusi teisingumą, įsijautė į jo imitavimą ir manipuliavimą, gindama nežinia kokius interesus.Vis labiau matomas bręstantis visuomenės nepasitenkinimas didėjančia takoskyra tarp teisėtumo ir teisingumo. Girdime, kad į teisingumo kalvarijų kelią prieš savo vadovybės nusikalstamą veiklą pakilo ir Kalvarijos kriminalistai. Lietuvoje ėmė rastis pilietinio nepaklusnumo apraiškų, nukreiptų prieš teisingumą turinčių vykdyti struktūrų savivalę ir nesiskaitymą su visuomene. Apie tai pasisako portale DELFI publikuojamame straipsnyje " Teisingumas prieš teisėtumą: ar išbrisime iš klano?" Jonas Vaiškūnas.
Siūlome susižažinti su keletu citatų: [...] Pagal Vakarų politinėje kultūroje gerai žinomą pilietinio nepaklusnumo idėją, kiekvienas žmogus turi moralinę teisę priešintis neteisingiems įstatymams ar politiniams sprendimams. Pilietinio nepaklusnumo teoretikas, filosofas Johnas Rawlsas pilietinį nepaklusnumą apibudino kaip viešą, neprievartinį, nesmurtinį, nors ir įstatymo ribas peržengiantį, tačiau išlaikantį pagarbą teisei sąmoningą politinį veiksmą, kurio tikslas – pakeisti įstatymus arba vyriausybės politiką.  Plačiai pripažintoje, liberalizmo filosofija pagrįstoje teisingumo teorijoje D. Rolsas, pilietiniam nepaklusnumui skyręs ypatingą moralinės valdžios kontrolės priemonės vaidmenį, laikė jį normalia specifine politinio aktyvumo forma, brandžios konstitucinės demokratinės visuomenės reiškiniu, neatsiejamu nuo išvystytos politinės kultūros.
Visuomenė reikalauja didesnio teismų procesų viešumo. Daugiau negali būti visiškai uždarų rezonansinių bylų, tendencingai dozuojamos informacijos, nekomentuojamų ir nepaaiškinamų sprendimų, suprantamų tik juos priėmusiems teisininkams. Priešingu atveju bus dar plačiau išprovokuoti nauji pilietinio nepaklusnumo veiksmai, siekiantys atkurti balansą tarp teisingumo ir teisėtumo. [...] Padėtis teisingumą turinčioje vykdyti sistemoje yra tokia, kad kėdžių perstumdymai ir postų keitimai vargu ar ką bepakeis. Net jei naujasis generalinės prokuratūros vadovas Darius Valys ir suburs patikimą, dorą pagalbininkų būrį, trokštantį rasti būdų pereiti prie tikro, o ne parodomojo teisingumo bei viešumo Lietuvos prokuratūros darbe – to jau gali nepakakti. Apginti viešojo intereso nuo nomenklatūrinių, korupcinių grupuočių kėslų vien administraciniais veiksmais gali ir nepavykti. Esminiams teigiamiems pokyčiams teisinėje sistemoje pasiekti būtinas dialogas su aktyvia, teisingumą pasiryžusią ginti visuomene. Šiuo metu, kol visuomenės atstovai nėra įtraukti į teisingumo vykdymą (nėra prisiekusiųjų teismo) ir kol visiškai nepasitikima savo teisėsaugos pareigūnais, svarbiausioms, rezonansinėms byloms sėkmingiau narplioti derėtų pasitelkti ir nepriklausomus tyrėjus bei ekspertus iš užsienio. Tuomet išliks viltis, kad bedarant reformas teisėtumas nenuvažiuos į pakelės griovį nuo visuomenės ginamo moralaus teisingumo kelio ir nepaskęs dvokiančiame klane. Pilną tekstą skaitykite portale DELFI 2010-06-17 publikuojamame Jono Vaiškūno straipsnyje "Teisingumas prieš teisėtumą: ar išbrisime iš klano?"  | 
