Internete pasirodė skelbimai, kad parduodami gražūs sklypai Salantų regioniniame sklype, ant Minijos upės kranto, nors šios žemės savininkė Genovaitė Vaišnorienė sako, kad savo tėviškės ji niekam neparduoda.

„Nekilnojamojo turto agentūrose atsirado skelbimai, kad parduodama žemė gražioje vietoje, ir ten įdėtas mūsų šeimos sklypo planas, - pasakojo G.Vaišnorienė, - kažkas pardavinėja mūsų 12 hektarų sklypą Minijos upės vingyje. Skelbime įdėta mūsų sklypo planas. Kas man gali pasakyti, ką tai reiškia, tačiau jie reklamuoja mūsų sklypą. Po to, kai pasiskundžiau Seimo kontrolierių tarnybai, po metų gavau atsakymą, kad skundas nepagrįstas, ir tada man kilo klausimas - ar aš pagrįstai gyvenu šioje valstybėje, ir ar turiu teisę gyventi savo tėviškėje?  Po to, kai gavau iš Aplinkos ministerijos savo sklypo planu, kuriame buvo pažymėtas koplytstulpis, kurio ten niekada nebuvo, aš galiu pasakyti poniai Rūtai Baškytei - aš pastatysiu ten koplytstulpį, tačiau pavadinsiu jį kančios kelias nepriklausomoje Lietuvoje. Mes, teisėti žemės savininkai, neturime Lietuvoje jokių teisių, išskyrus turėti žemės dokumentus.

„Ar aš tikėjausi to, kai aš pradėjau šią kovą, - klausė palangiškė Genovaitė Vaišnorienė, - net baisiausiame košmare negalėjau tikėtis, kad taip su manimi nutiks, ir kad taip apskritai gali mūsų valstybėje nutikti. Net nebežinau, ko klausti valdininkų kad jie taip su manimi elgiasi, galėčiau paklausti tik vieno dalyko - ką esu padariusi Lietuvai, kad jie taip su manimi elgiasi". Po to, kai nusižudė jos tėvas, Monstavičiai prisistatė pas ją, prašydami jiems parduoti visą sklypą, tačiau išgirdę griežtą „ne", neatsitraukė. "Jie, matyt, galvojo, kad susidūrė su silpna moterimi, šiek tiek mane paspaus, ir prispaus, - pasakojo moteris, - 12 metų kovojau dėl savo tėviškės, galvojau, kad užsidirbsiu duonos,  tačiau vietoj to, kad ką nors laimėčiau, praradau viską, ir artimiausiu metu stosiu į socialinės pagalbos gavėjų eiles, nes aš uždirbu tik tiek, kad vos užtenka susimokėti už butą, o man su vaiku dar kartais norisi ir valgyti". 

Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Baškytė su Klaipėdos padalinio vadovu Šeškumi dėjo maksimalias pastangas, kad tik G.Vaišnorienė neįsikurtų savo tėviškėje. „Man labiausiai įstrigo Šeškaus pasakyti žodžiai, kad dar nieko, jeigu mes čia pradėtume statybas, tačiau kas būtų, jeigu mes čia įsikurtume, - sakė G.Vaišnorienė, - Baškytė bandė per mūsų žemės nutiesti dviračių takus ir valstybinį kelią, tačiau to padaryti nepavyko.

„Aš esu šioje vietoje gimusi ir augusi, o vėliau iš senelio paveldėjome tėviškę, - pasakojo moteris, - 1991 m. mano senelis Ignas Paulauskas pateikė prašymą dėl žemės sklypo susigrąžinimo. 1992 m. numatyta žemę grąžinti, tačiau tais pačiais metais įkuriamas Salantų regioninis parkas. Senelis žemės neatgavo, o mano tėvui, Ignui Kęstučiui Paulauskui, 1996 m. preliminariai buvo atmatuotas žemės sklypas, o dokumentų jam nedavė. Prieš grąžinant savininkui žemę, dalį 0,30 ha sklypo, valdininkai išgrobstė ir neteisėtai suteikė Monstavičiams, pažeisdami LR Konstitucijos 23 str. Monstavičiai sodyboje negyveno ir neturėjo pirkimo-pardavimo sutarties, todėl neįregistravo gyvenamojo namo. Mano tėvas I.K. Paulauskas, patyręs psichologinį smurtą, pažeminimą ir praradęs viltį dėl nuosavybės 1999 m. sausio 13, Laisvės gynėjų dieną, gyvenimą baigė savižudybe. Mano motinai Mortai Janinai Paulauskienei valdininkai buvo priversti atiduoti nuosavybę įrodančius dokumentus. Po tėvo mirties prigimtinės šeimos turtą prižiūrėjau aš. Didžiausią interesą į mūsų nuosavybę demonstravo ne tik Monstavičių giminė, bet ir valdininkai. Ši giminė, greitai susivokusi, kad Paulauskai ir po didelės šeimos tragedijos, nuosavybės taip lengvai neužleis, ėmėsi aktyvių veiksmų padedami valdininkų, siekiant galutinai užvaldyti ne tik namą, bet ir žemę. Valdininkai prievartiniu turto perskirstymo būdu nepagrįstai atėmė iš Paulauskų ir nepagrįstai suteikė Monstavičiams jau 0,50 ha ir padėjo „įsigyti" gyvenamąjį namą, pakartotinai pažeisdami turto neliečiamumą. Šie nesitenkino gautu sklypu, todėl valdininkai jiems suformavo 0,70 ha žemės. Pastariesiems ir to nepakako, nors nuosavybės teises saugo įstatymas, tačiau užgrobė geidžiamą plotą - apie 2 ha. Didelių pastangų dėka užgrobtą plotą atsiėmėme. Monstavičiams aktyviai talkino įvairiausio rango valdininkai. Pajutę, kad nebus taip lengva mane paveikti, Monstavičiai valdininkų padedami ėmėsi konkrečių veiksmų prieš mane. Jau 1999 m. pradėta dairytis galimybių mano profesinėje veikloje dėl mano kasdienės duonos sumažinimo galimybių, taip pat siekiant sunaikinti mano reputaciją, grasinama bei bandoma susidoroti fiziškai".
G.Vaišnorienė, pasakojo, kad visą šį grandininį veiksmų procesą apsunkino tai, kad žemės sklypas buvo paimtas į regioninio parko teritoriją, o tai gamtosaugininkams suteikė prielaidų „tramdyti" savininkus. „Nors „įkurdintieji" Monstavičiai mūsų gimtinėje nuolat darė ir tebedaro gamtosauginius pažeidimus, jie yra nebaudžiami, - pasakojo moteris, - globojamieji kraštovaizdžio draustinyje kirto medžius, iškasė mūsų žemėje tvenkinį, šachtą-duobę, sugadino landšaftą, „sukūrė" chaotišką aplinką, sandėliuodami įvairiausios rūšies medieną, buitines atliekas, ręsdami laikinus statinius, šiltnamius. Gamtosaugininkai, imituodami darbą, nemato vizualinės taršos, o teisėtiems savininkams, turėdami turtinių interesų, neleidžia  įsikurti privačioje nuosavybėje".

„Kretingos rajone, Kartenos seniūnijos Dauginčių kaime gyveno net penkios Paulauskų giminės kartos: Kazys Paulauskas turėtą turtą paliko sūnui Stanislovui Paulauskui, šis - sūnėnui (mano proseneliui) Petrui Paulauskui (1877 - 1934), prosenelis - sūnui Ignui Paulauskui (1909 - 1995), senelis - mano tėvui Ignui Kęstučiui Paulauskui (1937 - 1999), - pasakojo moteris, - mano gimtinė yra ypatinga krašto vaizdu - Minijos upės vaizdingi slėniai ir skardžiai nuo kurių atsiveria gamtos panorama j upės kilpą su miškingais skardžiais ir atodangomis. Šis Minijos vingis vadinamas Lietuvos „Šveicarija". Jau nuo sovietmečio ši vietovė viliojo ne vieną. Todėl per dvidešimt Lietuvos Nepriklausomybės metų negalime tapti tikrais žemės šeimininkais ir išspręsti nuosavybės problemų dėl įvairiausių suvaržymų, apribojimų, trukdymų".

„Visa istorija prasidėjo 1986 m., kai pas mano senelį Igną Paulauską pradėjo lankytis Telšių „Masčio" fabriko atstovai prašydami parduoti sodybą, - pasakojo G.Vaišnorienė, - senelis nesutiko. Tada minėti asmenys siūlė jam pastatyti naują gyvenamąjį namą vietoj ūkinio pastato, kad esamą parduotų jiems. Senelis su jokiais pasiūlymais nesutiko. Netrukus Viktoras Monstavičius, kilęs iš Telšių, tuo metu gyvenęs Vydmantų km. Kretingos r., kur kas aktyviau pradėjo siekti savo tikslų ir apgaulės būdu iš sodybos savininko, mano senelio, Igno Paulausko, turinčio II gr. regos neįgalumą, tuo metu gulėjusio ligoninėje, išviliojo gyvenamąjį namą. Sutarties iniciatoriai: Viktoras Monstavičius ir antroji senelio žmona Barbora Paulauskienė (sutartį seneliui pasirašyti nunešė į ligoninę ir nieko nepaaiškinusi paprašė pasirašyti). Pirkimo-pardavimo sutartis Kartenos apylinkės LDT VK buvo sudaryta tarp Viktoro Monstavičiaus sūnaus Rolando Monstavičiaus (18 metų jaunuolio) ir mano senelio Igno Paulausko. Viktoras Monstavičius Barborai Paulauskienei sumokėjo 3 tūkstančius rublių, o likusius 4 tūkstančius rublių pažadėjo sumokėti Ignui Paulauskui dalyvaujant apylinkės darbuotojams. Netrukus mano senelį Igną Paulauską V. MonstaviČius iškeldino iš namų, neturėdamas sutarties, kadangi neįvykdė sutartyje numatytos pareigos - sumokėti visą kainą - 7 tūkstančius rublių. Dėl apgaulės, piktavališko susitarimo su antrąja šalimi seneliui buvo padaryta moralinė ir materialinė žala - jis neteko turto. Nors sutartis ir buvo pasirašyta, bet liko nepatvirtinta. Sutartyje nurodyta, kad sandoris turėjo būti įregistruotas per 3 mėnesius tuometiniame Inventorizacijos biure. Be to, sutarties tvirtinimo antspaudai sudėti ne po sutarties tekstu, o iškelti į kitą lapą. Esu įsitikinusi, kad toks sandoris prieštarauja moralės principams, todėl turėtų būti pripažintas moraline ir juridine prasme negaliojantis. Atkreiptinas dėmesys, kad sodyboje Viktoras Monstavičius iki 2006 metų negyveno, atvykdavo tik kartkartėmis vykdyti nelegalios veiklos. Užvaldęs visą Minijos vingį ir dalį valstybinio Šilpelkės miško, kirto medžius, šaudė visa, kas juda, ir t.t. 2008 m. atsitiktinai sužinojau, kad Viktoras Monstavičius 2003 m. neturėdamas pirkimo-pardavimo sutarties net po 16 metų įregistravo VĮ Registrų centro duomenų bazėje gyvenamąjį namą, esantį Kretingos r. Kartenos sen., Dauginčių km., Liudos Monstavičienės vardu. Pažeisdami įstatymus, neteisėtai tapo sodybos šeimininkais. Minimą sutartį iš Klaipėdos apskrities archyvo pasiėmiau 2008 metais".

‚Esmė ta, kad jie įsigyjo gyvenamąjį namą apgaulės būdu, ir paskui iškeldino mano senelį, - pasakojo G.Vaišnorienė, - visą laiką buvo kalbama, kad Monstavičiai turi pažįstama teisėją ir prokurorą, todėl aš susidariau nuomonę, kad tai yra vienas ir tas pats žmogus, kuris visuomet palaiko Monstavičius. Tai yra mano pagrįsti įtarimai, tačiau to žmogaus pavardės neatskleisiu, nes dar noru gyventi. Tą savo senelio namą gal ir būtume pamiršę, tačiau kai Lietuva tapo laisva, ir prasidėjo žemės dalybos, mūsų į gimtinę jau nebeleidžia. Mane labai glumina tokie dalykai, kad vos aš ko nors paprašau pagalbos, ir atrodo, žmonės man nori padėti, tačiau po kiek laiko nuomonė pasikeičia, ir niekas man nebepadeda. Gal būt, tai paaiškinama to paties prokuroro - teisėjo įtaka. Tik gaila, kad aš tai supratau po 20 metų. Nors sausį bus 12 metų, kai aš kovoju dėl tėviškės, tačiau rezultatai liūdni - mano gyvenimas sunaikintas, o aš praradau viską, ką turėjau. Kai mano tėvas dar buvo gyvas, ir pasakojo, ką jam teko patirti, aš sakiau, kad to būti negali. Tačiau kai mano tėvas baigė gyvenimą savižudybe, ir aš stojau į jo vietą, tai netrukus supratau, ką tai reiškia. Visur jaučiau, kad Monstavičius, kuris visur vaikšto su šautuvu ir man grasina, turi kažkokį stogą teisėsaugoje. Ar tai buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas? ...Daugiau manęs neklauskite, nes aš dar noriu gyventi".

G.Vaišnorienė 2003 m. buvo patekusi į automobilių avariją. Moteris dirbo vaikų sanatorijoje „Gintaras", ir ją važiuojančią pagrindiniu keliu, atsitrenkė iš šono pasukęs kitas automobilis.  „Aš buvau smarkiai sužalota, labai ilgai gydžiausi", - pasakojo moteris, kuri įsitikinusi, kad kažkas tame autoįvykyje ją bandė nužudyti. „Aš esu vienareikšmiškai įsitikinusi, kad mane bandė nužudyti todėl, kad neatidaviau tėvų žemės, ir dėl jos kovos, - sakė ji, - tačiau aš nepasidaviau, kovojau todėl, nors tada man prasidėjo problemos darbe, ir po kiek laiko išėjau iš darbo. Dabar mano situacija tokia - esu praradusi viską, ką turėjau, o mano reputacija sutrypta. Per tuos 12 metų, kai kovojau dėl žemės, galėjau daug ką padaryti - ir laiku emigruoti, ir įgyti kitą išsilavinimą. Tie 12 metų man buvo vien praradimai, todėl kai visoms institucijoms išsiuntinėjau lentelė su įvykių chronologija, net nenorėjau, kad man būtų atsakyta. Tik norėjau, kad man būtų paaiškinta, kodėl valstybė taip elgiasi su savo piliečiais, ir kas kaltas dėl to. Pamačiau, kad mane tik
 „Aš labai myliu savo tėviškę, nes aš ten gimiau ir augau, ir tai, ką man davė Dievas - gimti gražiausioje vietoje, ir kas man buvo brangiausia, jie sutrypė, - pasakojo moteris, - jie suniokojo tą gražią gamtą. Mes galvojome, kad laikui bėgant, laikas ištrins visus konfliktus, nes Monstavičiai už tą namą pinigų nesumokėjo, ir jo neįsigijo, o dėl to jiems negalėjo būti skiriama ir žemė". 
Štai, kaip V. MonstaviČius 2003-08-15 TV laidoje „Pavojinga zona" kalbėjo apie realiai sumokėtą sumą- 3 tūkst. rublių: „Nupirkom ir viskas o dabar kai parėjo tie laikai ana jau siūlo davai grąžink atgal vo aš tau sumokėsiu 3 tūkst.sumoku sakau vo tu pagalvok tokį dalyką sumoki 3 tūkstančius aš pirkau tais pinigais a ne 3 tūkstančius pirkau elektrą atsivedžiau du kilometrus dabar elektra kainuoja vien 80 tūkstančių, elektros atvedimas kainuoja tiek ana man pameta 3 tūkst. ir eik lauk atiduok man sako nu kaip aš tau atiduosiu žmogeliau nupirkęs esu toki dalyką kas gal grąžint nupirkau neatėmiau nė nieką supranti...kelias mano padirbtas".

Po 1991 m. birželio 18 d. LR įstatymo Nr.1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių j išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos..." rugsėjo mėnesį senelis Ignas Paulauskas pateikė prašymą susigrąžinti žemę natūra. Žemės grąžinimas buvo numatytas 1992 m. Pas mane apsilankęs senelis prašė: „Vaikai, tik neužleiskit žemės. Atėmė namus - atims ir žemę." Tuo metu senelis turėjo šešis vaikus ir pulką anūkų, tačiau kažkodėl kreipėsi į mane. Tada jo prašymas man pasirodė keistas, tačiau po 11 metų atkaklios kovos už gimtinę senelio žodžiai įgijo gilią prasmę. Tais pačiais metais buvo steigiamas Salantų RP ir be žemės savininko sutikimo žemės sklypas paimamas regioninio parko teritorijon. 1993 m. senelis sėkmingai atsidalinęs su seserimi E. Tamošauskiene paveldėjo 12,23 ha žemės vientisą sklypą. Be kliūčių E. Tamošauskienės 2 ha buvo perkeltas į kitą vietą. Daugiau pretendentų nebuvo ir kliūčių lyg ir neturėjo būti. Tačiau iš žemės reformos vykdytojų senelis L Paulauskas patyrė spaudimą „duoti" Monstavičiams 2 ha žemės. Nesulaukę „davimo" akto žemės reformos vykdytojai užuot grąžinę teisėtam paveldėtojui žemės sklypą, 1994 m. „priėmė sprendimą" perskirstyti turtą taip: R. Monstavičiui, neturinčiam juridinės teisės į gyvenamąjį namą ir nesant kolūkiečiu, regioninio parko teritorijoje atrėžė 0,30 ha žemės iš seneliui priklausančio sklypo. Toks svetimo turto pasisavinimas įvardijamas terminu - vagystė. Vienas aršiausių žemės reformos vykdytojų -matininkas Adomas Bertašauskas. Kaip vėliau matysime, šis matininkas veikė nepalikdamas pėdsakų. Jokiuose dokumentuose jo pavardė nefigūruoja.

Dabar išsiaiškinkime, kas yra asmeninio ūkio žemė: "Asmeninio ūkio žemė-tai žemė kaimo vietovėje, reikalinga fiziniams asmenims tenkinant savo šeimos poreikius aprūpinti žemės ūkio produkcija. Jai pagrindą sudarė kaime gyvenančių ar kitų žemdirbių šeimoms po valstiečio ūkių žemės suvisuomeninimo (vykdant kolektyvizaciją) 1949-1952 leista naudoti sodybinė žemė (0,50-0,60 ha) bei joms skirti žemės plotai gyvulių ganymui ir šienavimui. Visi šie plotai juridiškai įteisinti jų naudotojams pagal 1990 m. liepos 26 d. priimtą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimą: "Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo"Vadovaujantis teisės aktais, žemę asmeniniam ūkiui iki 1994 m liepos 1 d. Savo sprendimais galėjo suteikti kaimo apylinkių tarybos.Teisę gauti žemės sklypus asmeniniam ūkiui turėjo: 1. Kaimo vietovėje gyvenantys asmenys..." Taigi, Manstavičiai tame kaime negyveno ir iki nacionalizacijos žemės neturėjo.
Nors sodyboje V. MonstaviČius negyveno ir jau buvo gavęs 0,30 ha, tačiau siekdamas pratęsti viso sklypo valdymą piktybiškai pavasariais užsėdavo grūdinėmis kultūromis žemės plotus, o

Dėl saugomų teritorijų taikomo režimo ir įstatymų, nustatomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, apribojamos ir siaurinamos veiklos galimybės, mažinamas žemės efektyvumas, primetama tikslinė žemės paskirtis, ji keičiama nesuderinus su žemės savininku, vientisas sklypas dalinamas į atskirus sklypus dėl žemės paskirčių, reikalaujama detaliųjų planų, trukdoma atlikti kadastrinius matavimus, savavališkai iškertama ribinė linija, keičiant sklypo konfigūraciją (norint nustumti nuo gražiausios atodangos), visuomenė skatinama naudotis privačia nuosavybe poilsiui, esą tai žalia zona, nežinia iš kur „atsiranda" valstybinis kelias nuosavybėje ir galiausiai nusavinama žemė, atimant beveik perpus žemės sklypo bei nepranešant savininkui ir apie tai pažymint Nekilnojamojo daikto pažymėjime. Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama ir gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai už ją atlyginant. Tačiau akivaizdžiai nepaisoma LR Konstitucijos 23 str. nuosavybės neliečiamumo. Taip pat pažeidžiamas Europos žmogaus teisių konvencijos 14 straipsnis „Diskriminacijos uždraudimas" dėl nuosavybės bei kiti teisiniai aktai.

Valdininkai vis „stiprina" gamtosauginius reikalavimus, planuoja, koreguoja, strateguoja vardan sąvokų „atkurti", „išsaugoti", kai tuo pat metu visa, kas dar išlikę, naikinama. Kyla klausimas, kam reikalingas žemės savininkas? Ir kam tarnauja privati nuosavybė? Šiuo metu turime dvi teises į nuosavybę: 1. turėti nuosavybę įrodančius dokumentus; 2. praeiti savo žeme (geriau nepastebėtiems globojamųjų). Tad kyla klausimas, kas -valdininkai ar savininkas- turi daugiau teisių į mūsų žemę? Kodėl taip kovojama su teisėtais žemės savininkais? Nepažeidžiant gamtosauginių reikalavimų neleidžiama valdyti savo turto, juo naudotis bei disponuoti. Juk asmens subjektinė teisė yra reali, o ne deklaratyvi, tik tuo atveju, jeigu žemės savininkas turi teisę ją realizuoti.

Atkakliai siekiant teisingumo 19 metų ir vykstant nuožmiai kovai už nuosavybės išlaikymą, kur aš ginu nuosavybę jau 11 metų, suinteresuotųjų dėka buvau aktyviai persekiojama. Nors savo profesinę kvalifikaciją tobulinau iki 40 metų ir turiu ne vieną specialybę, tačiau buvau „prižiūrima", kad mano pajamos būtų kuo minimalesnės, kad būtų sunaikinta mano reputacija ir pažemintas žmogiškasis orumas, nors jis turėtų būti ginamas valstybės. Be to, siekiant teisingumo teko su darbdaviais bylinėtis, tačiau teismus pralaimėjau. Net ekonominio pakilimo laikotarpiu mano uždarbis buvo labai menkas, todėl gyvenu žemiau skurdo ribos. Dėl šios priežasties teisingumą bandyti atstatyti teismine tvarka buvo ir yra neįmanoma. Bandymai kreiptis pagalbos į įvairias valstybines institucijas rezultato nedavė, nes mano skundai neva nepagrįsti. Nors "Nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareiga ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją", tačiau nebuvo užtikrintos konstitucinės garantijos ir Žmogaus teisės.

Išsamus straipsnis  "Moteris labiausiai gailisi, kad laiku neemigravo iš Lietuvos" skelbiamas 2010-11-03 www.laisvaslaikrastis.lt...>>>