Keletas ištraukų iš straipsnio:

Važiuojant plentu Tauragė-Šiauliai, prie pat Kelmės į akis krenta medinė arka su užrašu „Bison Ranch", padabinta Lietuvos ir Vokietijos vėliavėlėmis. Užsukus į ūkio teritoriją ir pavažiavus gerą šimtą metrų, prieš akis išnyra sodyba ir naujumu kvepiantis „Bizonų saliūnas", kuriame svečiai vaišinami patiekalais iš bizonienos.

[...] Per 60 bizonų bandą auginantys Schelenzai ūkį netoli Kelmės įkūrė kone prieš penkerius metus. Ūkio savininkė Audra gimė ir augo Tauragėje, tačiau kol atsidūrė dabartinėje gyvenamojoje vietoje, teko įveikti dešimtis tūkstančių kilometrų. 

[...] Kai pagyvenus Vokietijoje apsisprendė grįžti į tėviškę, A.Schelenz kilo mintis auginti bizonus, nes jie nereiklūs, Lietuvos laukai tokių padarų neregėję, taigi ir realizuoti jų mėsą neturėtų būti sudėtinga.

[...] Pirmus 12 bizonų Schelenzai parsigabeno iš Prancūzijos. Pašnekovė neatskleidžia, kiek į juos investavo, bet pinigų tikrai nemažų būta. Vėliau pavyko dar šiek tiek bizonų nusipirkti, o ir ankstesnieji ėmė vesti prieaugį. Banda kasmet gausėjo, o dabar laukuose ganosi per 60 gyvulių.

Kol banda buvo didinama, sodyboje pastatytas rąstinis Bizonų namelis, „saliūnu" vadinamas, - vieta, kurioje galima šventes švęsti ir, aišku, paskanauti patiekalų iš bizonienos. Susidomėjimas ja nemenkas: egzotiškos mėsos paragauti atvyksta ir įmonės, nusprendusios savo kolektyvui taip atsidėkoti už gerą darbą, ir gimtadienius žmonės kartais čia švenčia - kur gi daugiau, sėdėdamas prie stalo svečių salėje ar terasoje, pamatysi aplink laukuose neskubriai vaikštinėjančius bizonus.

Atrodo, originalus verslas įsuktas, investicijos pamažu pradeda atsipirkti, banda vis gausėja, mėsos paklausa yra, naujų idėjų irgi netrūksta - ko daugiau norėti? Tačiau didelio džiaugsmo p. Audros veide nematyti.

Jai, kelerius metus praleidusiai Vokietijoje, kurioje tvarka ir požiūris į verslą visai kitoks, skaudžiausia, jog Lietuvoje žmogus nevertinamas, valdininkai su paprastu gyventoju net nebendrauja, yra susikūrę savas dogmas, o tie, kas nori užsiimti smulkiuoju verslu, turi galva sienas pramušti, kad įrodytų savo teises.

„Neprašau iš valdžios nieko. Tegul tik netrukdo dirbti. Deja, žmogus kartais pavargsta. Todėl silpnumo valandėlėmis su vyru pasvarstome: jei būtume žinoję, kaip Lietuvoje žlugdoma bet kokia iniciatyva, greičiausiai nebūtume bandę čia įsitvirtinti", - prisipažįsta p. Schelenz.

Tačiau tokių akimirkų pasitaiko nedažnai - tiesiog nėra laiko savęs gailėti ir vadžią burnoti. Dirbti reikia! Svarbiausia, anot pašnekovės, - tikėti tuo, ką darai. Būtent tikėjimo savo sumanytos idėjos tęstinumu p. Audrai netrūksta - jos dukra Einera šiuo metu Vokietijoje studijuoja viešbučių verslo vadybą, nes neabejoja, kad šias žinias galės pritaikyti grįžusi į ūkį. O labiausiai nusiteikimą įsitvirtinti Lietuvoje paliudija taikiai po laukus besiganantys bizonai, nes būtent jie yra ilgalaikio verslo esmė.

***

Žurnalistės Rasos Dževeckytės straipsnis "Bizonų užkalbėtoja" skelbtas 2011 m.gruodžio 30 d. dienraščio „Verslo žinios" priede „Savaitgalis". Pilną tekstą skaitykite vz.lt čia....>>>