2006-02-14
 2006 m. vasario 15 d. Europos Parlamentas Savo plenarinėje sesijoje Strasbūre apsvarstė ir be pakeitimų priėmė Europos miškų strategijos įgyvendinimo ataskaitą.
Europos Sąjungoje yra apie 16 mln. smulkių privačių miško savininkų. Su 10 naujų narių įsijungimu į ES, miško savininkų skaičius nuo 12 mln. išaugo dar 4 mln. Privatūs miškai ES užima 60 proc. teritorijos, o medienos pramonė beveik išimtinai privati. Miškų ūkyje ir medienos pramonėje dirba apie 3.4 milijonų žmonių, o kasmet šiame sektoriuje sukuriamos produkcijos vertė skaičiuojama 356 milijardais eurų.
Strasbūre Europos Parlamentas numatė ir pasiūlė Europos Komisijai vienuolika konkrečių strateginių gairių (elementų), kuriomis reikės vadovautis formuojant ir įgyvendinant vieningą Europos Sąjungos miškų politiką. Labai svarbus privatiems miško savininkams yra aštuntasis strategijos elementas, t.y. miškų sektoriaus konkurencingumo, užimtumo ir pelningumo skatinimas. 23 paragrafe sakoma, kad Europos Parlamentas išreiškia savo paramą smulkių miško ūkių jungimuisi, atkreipdamas dėmesį į tai, jog reikalinga skatinti privačių miškų ūkio organizacijų stiprinimą, kas ypač pasitarnautų privačių miškų savininkams tinkamai tvarkyti savo miškus. 24 paragrafe pažymima, kad medžioklė turi pasitarnauti, kaip papildomas savininko pajamų iš miško šaltinis ir neturėtų būti ignoruojamas kai kuriose šalyse narėse. Europos Parlamentas įvardino netikrumą dėl privačios nuosavybės, kaip vieną esminių grėsmių kurias būtina pašalinti kovojat su neteisėtais kirtimais (šeštajame strategijos elemente). Juk visame demokratiniame pasaulyje, į kurį įsiliejome tapdami Europos Sąjungos ir NATO nariais, ūkio gerovė grindžiama privačios iniciatyvos ir teisėtai įgytos nuosavybės neliečiamumo principais. Tikrumas dėl nuosavybės teisių užtikrina ilgalaikį savininko požiūrį į jo valdomą turtą. O kaip mums Lietuvoje sekasi integruotis į šią bendruomenę? Noras paminti privačią nuosavybę gajus iki šiol. Rytų Europos šalyse, ir Lietuvoj, sovietmečiu pusę amžiaus buvo siekiama su šaknimis išrauti privačios nuosavybės jausmą, todėl dabar turėtų būti ypač aktualu sudaryti neginčytinas sąlygas privačios nuosavybės apsaugai ir neliečiamumui, įtvirtinant tai ne vien Konstitucijoje bei Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, bet ir kituose įstatymuose bei valdžios institucijų priiminėjamuose sprendimuose. Tačiau tenka konstatuoti, kad privačiai nuosavybei Lietuvoje dar nėra kuriamas palankus politinis klimatas. Reikia pavyzdžių – jų turime į valias: akivaizdžiai paminantis žemės ir miškų savininkų nuosavybės teises Medžioklės įstatymas LR Konstitucinio teismo (2005.05.13) pripažintas prieštaraujantis Konstitucijai. Tačiau ir toliau Seime stengiamasi tik kosmetiškai, formaliai pataisyti šio įstatymo nuostatas, dėl ko jau Seime priimtas pataisytas įstatymo variantas vėl buvo atmestas tik po Prezidento veto.
Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 26 d. viešame posėdyje pradėjo nagrinėti bylą dėl Saugomų teritorijų, Žemės reformos, Žemės ir Miškų įstatymų nuostatų bei Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento nuostatų konstitucingumo. Teismams kilo abejonių, kad minėtų įstatymų nuostatos pažeidžia prigimtinę Konstitucijoje įtvirtintas privačios nuosavybės neliečiamumo ir visų asmenų lygybės prieš įstatymus nuostatas.  "...Vykdoma negailestinga kampanija prieš privatų miškų ūkį. Natūralus noras turėti iš jo naudos kalamas prie gėdos stulpo, nepaisant to, kad miškai- atsikuriantis gamtos resursas, ir niekas nė nebando jų paversti dirbamais laukais, o tik, atėjus brandai, nuima derlių, - teigia nusipelnęs Lietuvos miškininkas Algirdas-Antanas Brukas (LMSA valdybos ir LMSA garbės narys, asociacijos pirmininko pavaduotojas, savo ilgamečiu nenuilstamu darbu ir veikla miškų ūkio labui nusipelnęs neginčytiną autoritetą bei pagarbą miškininkų ir privačių miško savininkų tarpe) ir tęsia: "Atsirado ištisas „gelbėtojų“ klanas – nuo teisės aktų kūrėjų iki bulvarinės spaudos žurnalistų, kurie įvairiais būdais po gamtos apsaugos ir visuomenės interesų gynimo vėliava stengiasi apriboti ar visai uždrausti miškų naudojimą medienos gamybai, taip pat galutinai numarinti su mišku ir mediena susijusius etnokultūrinės gyvensenos likučius."
Matyt sutiksite, kad tai teisingi ir su dideliu kartėliu pasakyti vieno iš labiausiai gerbiamų šalies miškininkų tarpe specialisto žodžiai.
Šiuo metu (2005 m.liepos 1 d.) privačių miškų Lietuvoje yra 698 tūkst. ha, tai sudaro 33,4 % bendro mūsų šalies miškų ploto. Privačių miškų savininkų skaičius yra apie 240 tūkst., o vidutinis valdos dydis – 4,6 ha. Pasibaigus žemės reformai, miško savininkų susidarys apie 250 tūkst. Jie valdys beveik pusę šalies miškų.
Šalies ekonomikos konkurencingumo didinimas miškų pramonėje negalimas vykdant vienpusišką, nesubalansuotą gamtosaugos politiką miškų ūkyje. Savininko pajamos iš miško didžiąja dalimi- daugiau nei 90proc.- yra gaunamos už parduotą medieną. Dabartinė politika veda prie ženklių ūkinės veiklos apribojimų, prie vis komplikuotesnių ir daug suderinimų (t.y. laiko, pastangų ir lėšų) reikalaujančių biurokratinių procedūrų, ir galiausiai- prie de facto nuosavybės nusavinimo jos net nesivarginant nacionalizuoti, bet uždedant tokius ūkininkavimo apribojimus bei prievoles savininkams, kad išlaikyti nuosavybę tampa sudėtinga. Nostalgija sovietmečiui.  Miškininkas ir miško savininkas Vidmantas Jusas iš Marijampolės įžvelgia vieną galimų to priežasčių, teigdamas kad: „Vyresniems, užaugusiems brandaus socializmo aplinkoje, sukelia pasipiktinimą, kai kažkas tampa turtingesnis už mus. Vis dar pasąmonėje stovi vaizdas, kaip turtus nešusių aitvarų keliai vesdavo į mūsų “kolchozo” (gamyklos, įstaigos ir pan.) sandėlius. Mums vis dar aišku: jei jis turi daugiau, tai tik todėl, kad nesąžiningas, nedoras. Mes dirbam dirbam ir nieko neturim... O jei kažkas turi kelias dešimtis ar net kelis šimtus ha miško, jis turi būti nuteistas be teismo.“
Dar neužbaigta Restitucija, o jau vykdoma juodinimo kampanija prieš privačią nuosavybę. Pritariu, kad dalį visuomeniškai svarbių teritorijų valstybė galėtų išpirkti ar keisti į kitoje vietoje esančią žemę ar mišką. Tačiau tikrai nepamatuotais teiginiais pavadinčiau atskirų gamtosaugininkais besivadinančių veikėjų bei jiems tyliai pritariančių politikų siūlymus grįžti prie totalios nacionalizacijos. Kitaip, nei nostalgija sovietiniams laikams (kuomet visas turtas buvo valstybės (t.y. visų) o naudotis juo galėjo tik saujelė išrinktųjų) to nepavadinsi.
Juk draudimai ir apribojimai turi sekti kartu su teisingu kompensavimu už visuomenės intereso vardu įvedamus apribojimus. Tačiau šitos dalies įgyvendinimo mes, privačių miškų savininkai, bent jau Lietuvoj tikrai nejuntam. Šios problemos Europos Parlamente pateiktoje ataskaitoje siūlomos pradėti spręsti iš esmės- miškų teikiamas socialines ir aplinkosaugines paslaugas paverčiant rinkos objektu- miško savininkui mokant atlygį už svarbių visuomenei paslaugų teikimą. Išnyktų tuomet savaime nusiskundimai dėl šiukšlėmis užverstų stovyklaviečių ar įrengtų aptvarų.
Pavojingi abu kraštutinumai: ir perdėta gamtosauga, ir besaikis išteklių naudojimas Kartu, uždraudžiant ar neadekvačiai ribojant medienos išteklių naudojimą net ūkiniuose miškuose (kurių pagrindinė tikslinė paskirtis- medienos gamyba) žlugdomas vietinės medienos pramonės konkurencingumas, šalies pramonė negali vystytis pritraukdama naujų investicijų ir t.t.
Dėl dažnai sveiku protu nepagrįstų ūkinės veiklos ribojimų ir užsitęsusios miškų grąžinimo reformos, ką reikia įvardinti paprasčiausiu valstybinio mąsto neūkiškumu, miško savininkai negauna ženklių pajamų, šalies medienos perdirbimo įmonės negali dirbti pilnu pajėgumu, ribojamos investicijos į medienos pramonės plėtrą ir šalies mastu prarandama šimtai milijonų litų. Nerimą kelia šalies miškuose augančių medienos išteklių oficialios apskaitos akivaizdūs nesutapimai, lemiantys nepagrįstai sumažintą medienos išteklių naudojimo intensyvumo nustatymą.
LR Vyriausybė yra nustačiusi , kad siekiant užtikrinti racionalų medienos išteklių naudojimą gali būti kertama iki 85 proc. III-IV grupių miškų metinio medienos prieaugio. Tai sudarytų 12,07 mln. ktm. Dabar metinės kirtimų apimtys – apie 6,5 mln. ktm. Darytina prielaida, kad rinkoje gali būti dirbtinai kuriamas žaliavinės medienos deficitas,mažinant galimą medienos naudojimą iki 4-5 mln. ktm kasmet. Noriu pabrėžti, kad miškų ūkiui Lietuvoje pavojingi abu kraštutinumai: ir perdėta gamtosauga, ir besaikis išteklių naudojimas. Reikalingas subalansuotas ūkininkavimas.
Tačiau dar labiau pavojingas yra pastoviai kurstomas nepakantumas teisėtos privačios nuosavybės ir jos naudojimo atžvilgiu (atsiribokime nuo kriminalu kvepiančių „prichvatizavimo“ atvejų - tokiais turėtų užsiimt prokuratūra) - patiems esminiams mūsų teisinės valstybės, kokią tikiu esant Lietuvą, pagrindams.
Tik būdami išvien esame stiprūs.
Su aukščiau išdėstytu glaudžiai susijęs kitas dalykas: savigarbos, pilietiškumo ugdymas privačių miško savininkų tarpe, jų interesų atstovavimas ir gynimas valdžios institucijose, ko negalima padaryti jei nėra stiprių savivaldos organizacijų- asocijuotų struktūrų. Tad apčiuopiama parama asocijuotų struktūrų kūrimuisi ir jų gebėjimų stiprinimui yra esminiai svarbus, pasakyčiau- būtinas- dalykas. Kaip niekad yra svarbus Valstybės atkūrimo dienos išvakarėse jo ekscelencijos Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus paskelbtas pareiškimas, kad pilietinės visuomenės brandos stoka yra vienas didžiausių pavojų mūsų šalies valstybingumui. Lietuvoje yra daugiau nei 240 tūkstančių privačių miško savininkų. Ir nors mūsų daug, tačiau po vieną mes būsime visų stumdomi, apgaudinėjami ir išnaudojami. Todėl kitų alternatyvų, kaip tik stambinti miško valdas, vienytis, burtis į asociacijas, norint išlikti ir bet kurio valdininko akivaizdoje tarti miško savininko vardą pakelta galva tiesiog nėra.
To mums visiems ir palinkėčiau vasario 16-tosios, Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos, švenčių proga.
 Algis Gaižutis
Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas algis@forest.lt www.forest.lt | 
