UŽSTALĖ TIKRIESIEMS GURMANAMS: Asmeninės godos, kurių galima neskaityti
Algirdas Brukas
2010-11-03

Generalinės miškų urėdijos (toliau - GMU) ideologai seni šio metodo specai.

Todėl jos naujienų tinklalapyje 2010 10 08 patalpintas rašinys  "Buvusių vadovų darbai", nenustebino. Tai eilinis  kanceliarinės fantastikos kūrinėlis. Jo autoriai patys sugalvoja kaltinimus, patys, pasitarę su savim, nustato, kas stovi už kitaminčių nugarų ir patys išvaiko į šventas Lietuvos girias plūstančius švedų imperialistus, gudriai persirengusius bevardžius privatizuotojus, visokius nemokšas ir šiap visokius baltus arklius ar peles... Be tokių budrių vyrukų seniai būtime pamiršę, kad Lietuvoje augo miškai.

Teisybę sakant nesiruošiau į tą rašinį reaguoti, bet nuomonę pakeičiau po Lietuvos miškininkų sąjungos (LMS) suvažiavimo, išklausęs turiningas GMU Valdovo ir neetatinio jo liaupsintojo kalbas bei prisiminęs garsiojo praeties propogandisto Gėbelso kalambūrą, kad pastoviai kartojamas melas ilgainiui daugumai ims atrodyti kaip tiesa.

Kalbėsiu tik apie save. Esu kaltinamas, kad prieš 11 metų dalyvavau Švedijos finansuotame tiriamajame darbe, pagal kurį kėsintasi sunaikinti Lietuvos valstybinius miškus, šeimininkavimą juose perduodant švedams, ar bent įdiegti pas mus rusišką ekonominio reguliavimo modelį. Nuo šios, atsieit, mano sugalvotos nelaimės Lietuvą išgelbėjusi tik tvirta GMU ranka.

Visoje toje pasakaitėje, kaip ir senuosiuose KGB raštuose, vienas ar du teiginiai yra teisingi... Iš tiesų daugiau kaip prieš 11 metų kartu su kitais 5 autoriais dalyvavau Lietuvoje veikusios bendros Švedijos-Lietuvos įmonės "Girinis" užsakytame darbe. Kitkas jau GMU fantastikos specialistų kūryba. Tarp kitko tai buvo vienas ir pagal sąmatą pats kukliausias iš užsieniečių finansuotų daugelio (apie 10) miškų ūkiui ir miško pramonei skirtų darbų, nekalbat jau apie nesuskaitomą iš užsienio finansuojamų gamtosauginių darbų gausą. Pamenu nepriklausomybės pradžioje keletą metų vykdytą bei švedų ekspertų kuruotą "Master planą", vėliau solidus FAO finansuotas darbas, kuriame dalyvavo bent 4 Europos valstybių ekspertai. Japonijos specialistų pajėgomis vadovaujant sukurtas taip pat labai storas darbas. Gerai pamenu dar XX a. pabaigoje JAV specialistų Aplinkos ministerijoje darytą projektą, skirtą ekonominiam mūsų miškų ūkio reguliavimui ir keletą vėlesnių, įskaitant ir patį paskutinį (o gal priešpaskutinį), kur dirbo jau tik mūsų šalies specialistai, vadovaujami prof. R Deltuvos ir kurio ruošimo stadijoje šauniai pasivažinėjo po užsienio šalis, ne tik vykdytojai, bet ir GMU atstovai.

 Gal ir daugokai buvo tų darbų? Betgi mes nesiruošiame tapti Šiaurės Korėja ir užsidaryti nuo viso pasaulio. Juolab, kad pati GMU dabar, pavyzdžiui, siūlo steigti dar vieną kolektyvinį valdymo organą, kuris tvirtintų urėdijų veiklos ataskaitas, numatytų strategines veiklos kryptis ir lėšų sumas, kurias būtų galima atskaityti valstybei, t. y. siūlo tą patį, ką švedų ekspertai siūlė jau prieš 15 metų. Iš tiesų būtų kvaila nesidomėti užsienio patirtimi (tiek gera, tiek bloga). Įdomesnis klausimas, kodėl tik vienas ir bene pats kukliausias darbas, atliktas netgi be pasivažinėjimų po užsienius, po 11 metų tapo toks baisus. Ypač turint galvoje, kad niekas iš GMU šiuo darbu nėra rimtai domėjęsis ir netgi jo perskaitęs. Kai kas matyt yra matęs tik šio darbo vadovo parašytą jo santrumpą, prie kurios asmeniškai aš nesu nė piršto pridėjęs. Bet ir toje santrumpoje nieko pragaištingo Lietuvos miškų ūkiui nėra.

 Tame darbe buvo gana detaliai išnagrinėtas kanadiškasis valstybinių miškų valdymo ir tvarkymo midelis, grindžiamas sutartimis tarp valstybės ir konkurso tvarka parenkamų miškų valdytojų. Mat Kanada ilgai buvo bene vienintelė rinkos ekonomikos šalis, kuri turėjo per 90 proc. valstybinių miškų, jų neprivatizavo bei neprivatizuoja lig šiol, o valstybė iš jų gauna gana daug pajamų. Todėl Kanados  patirtį buvo verta panagrinėti, o dar ir todėl, kad jų valstybinių miškų valdymo modelis esmingai skyrėsi nuo Europoje išplitusių, jau mums pažįstamų vokiško bei skandinaviško  modelių. Pastarasis švedų ekspertų mums buvo rekomenduojamas vos ne kaip vienintelis ir pats geriausias pasaulyje. Tad panagrinėti alternatyvas buvo ne tik įdomu, bet ir būtina.

Darbe tai buvo padaryta, bet rekomenduotas ne visuotinas modelio diegimas, o jo praktinis pabandymas 1-2 objektuose. Jokių kalbų apie valstybinių miškų privatizavimą ar kokį nors valdymo perdavimą švedams nebuvo. Rusijos padėtis mus visiškai nedomino ir jai nebuvo skirta nė vieno sakinio. Darbo išvados nelabai tenkino ir jo užsakovus. Girinis, patyręs tam tikrą mūsų valstybinio sektoriaus spaudimą, neužilgo nutraukė savo veiklą. Tačiau dėl to buvo kaltas ir jis pats, kad rimtai nebandė prisitaikyti prie Lietuvos privataus miškų sektoriaus aptarnavimo ir taip užimti laisvą nišą, kurią vėliau užėmė kiti. Tad kodėl GMU įtikinėja kitaip?

Čia galimas tik vienas paaiškinimas. Šių eilučių autorius turi savo nuomonę ir ją drįsta pareikšti ne tik kur nors giliame pogrindyje. Kartais toji nuomonė turi ir vienokios ar kitokios kritikos GMU atžvilgiu. Vieša diskusija iš miškininkų spaudos buvo galutinai išguita praeitais metais, kuomet buvo uždarytas žurnalas "Baltijos miškai ir mediena". ("Mūsų girios" jau senai apie GMU rašo tik kaip apie mirusį - arba labai gerai arba nieko...). Matyt manoma, kad atėmus viešą tribūną ir  oponentus pavertus kenkėjais, į jų keliamus klausimus ne tik galima, bet privalu nekreipti dėmesio.

Probleminiai klausimai. Kokie tie klausimai, kurių nagrinėjimas erzina GMU?. Trumpai kelis paminėsiu.

1. Kodėl žymiai didėjant vien dėl rinkos konjunktūros gerėjimo pajamoms iš valstybinio miškų sektoriaus, valstybė negauna savo dalies? Pavyzdžiui, 2007 m gavus 123 milijonais litų daugiau  nei 2006 ir bendram pajamų kiekiui viršijus pusę milijardo litų, buvo smagiai didinamos tik išlaidos. Kodėl tik dabar valstybei siūloma "pamėtėti" 20 ar net 70 milijonų litų, kai dėl krizės padėtis daug blogesnė? Kodėl siūloma  ne 2 ar 7 milijonai, ar dar kokia kita suma?

2. Kodėl mažėjant dėl objektyvių priežasčių veiklos sąnaudoms ar perkeliant atskirų veiklos rūšių finansavimą iš kitų šaltinių (dažniausia valstybės biudžeto), visos išsilaisvinusios lėšos paliekamos naudoti  GMU nuožiūra? Pavyzdžiui, keleriopai sumažėjus rezeruotų privatizavimui miškų saugojimo apimtims, perdavus miškų kontrolės aparatą, urėdijų sudėtyje buvusius regioninių parkų priežiūros darbuotojus ir privačių miškų konsultacinę tarnybą kitoms iš biudžeto finansuojamoms AM struktūroms, galėjo susidaryti  iki 20 milijonų litų lėšų rezervas. Bet jis taip ir nuplaukė bendroje srovėje, nepalikęs jokio pėdsako.

3. Kodėl senokai uždaryta prie Aplinkos m-jos veikusi, nors ir mažareikšmė kosultacinė taryba? Kodėl iš miškininkų spaudos išguita bet kokia aštresnė diskusija?

4. Kodėl nepagrįstai mažinamos galimos miško naudojimo apimtys ir medienos pardavimai, tais metais, kai kainos yra aukščiausios? Pavyzdžiui, 2002 buvo parduota 3,905 mln.(1 m³ pardavimo kaina buvo 76,9 Lt) medienos, o 2007,  (kai kaina buvo 147,0 litai) - 3,392 mln. m³ . At tik todėl, kad nesusidarytų "per daug" pajamų ar yra racionalesnių paaiškinimų? Juk kertant normaliai  2007 metais pajamos galėjo pasiekti beveik 600 milijonų litų. Ar kurios nors šalies ekonomika gali būti vystoma sąmoningai mažinant pajamas?

 5. Kodėl neskatinamas miškų ūkio darbų (miško želdinimo, ugdymo, apsaugos ir kt.) plėtimas ir jų atlikimas mažiausomis sąnaudomis, o planuojamas parodomasis rūpestis miškinikyste, skiriant tam galimai didesnę sumą ir reikalaujant ne rezultatų, o "lėšų įsisavinimo"?  Pavyzdžiui, miškų ugdymo metinės apimtys  nuo 2002 iki 2007 sumažintos nuo 22,8 iki 20,6 tūkstančių hektarų, o miško želdinimo nuo 7611 iki 7207  nektarų, o bendri asignavimai miškų  tvarkymui, kurių  pagrindinę dalį ir sudaro miškų ugdymas bei atkūrimas, buvo padidinti beveik dvigubai: nuo 78,5 mln.  iki 136,8 mln. litų. Nei algos, nei kuro ir kitų sanaudų kainos tokiais tempais nedidėjo.

6. Kodėl urėdijos nuolat laikomos stresinėje būklėje, gasdinant gręsiančia privatizacija, bankrotais, jų jungimu į vieną ar kažkokias devynias įmones, pramoninkų ar švedų imperialistų pavergimo grėsme ir visokiais kitokiais išsigalvotais pavojais, kartu ribojant ar prievarta centralizuojant jų teises, o nesprendžiami elementarūs atskiri blogo vadovavimo, gamybinių sąlygų išlyginimo diferencijuotais atskaitymais ar mokesčiais ir ypač atsiskaitymų su valstybe klausimai?

7. Kodėl visa svarbiausia ūkinės veiklos (miško naudojimas ir atkūrimas) dalis yra atiduota į privačias rankas, o sau pasiliktos ir labiausiai branginamos prekybinio tarpininko funkcijos tarp valstybės ir privataus pirkėjo? Gal čia ir glūdi atsakymas į neaiškius klausimus. Juk būti tokiu tarpininku švelniai tariant labai jau poniškas darbas... Ypač kai valstybė leidžia disponuoti visais gautais pinigais, o už tai nuolankiai paprašo tik pasaugoti ir atkurti jos miškus. Daugiau tokių dosnių valstybių sviete nėra. Tik buvusi Žecpospolita - Lietuva ir Lenkija. Priešingai nei teigia GMU propogandistai, niekas nedotuoja pelno siekiančių miškų įmonių, o finansuoja ūkinę veiklą iš biudžeto arba taiko programinį finansavimą konkretiems darbams.

Beje įdomiai transformavome istorinę patirtį. LDK laikais Didysis kunigaikštis valstybinius miškus patikėdavo saugoti atsilygindamas natūra - duodamas saugotojui vieną kitą valaką žemės ir baudžiauninkų tai žemei apdirbti, o visus pinigus už parduotą mišką pasiimdavo pats. Tačiau,  įsidėti į savo kišenę galėjo tik pajamas iš vadinamų "Didžiojo kunigakščio stalo" miškų, o iš likusių gauti pinigai keliaudavo į šalies iždą. Dabar natūrinio atsiskaitymo principas paliktas tas pats, tik pagrindiniai veikėjai sukeisti vietomis...

Be to "stalas" sumeistrautas bendras, o galustalėje sėdi valstybės ir teisybės simboliu pasidaręs GMU Valdovas ir diriguoja sunkiam lėšų "įsisavinimui ". Užpečkyje įgrūstam valstybės iždui pradėjus garsiai aimanuoti apie sunkią jo dalią,  neišsikentęs valdovas pažada kažiek numesti, kad netrukšmautų...

Sistemėlė puiki, beveik šlėktiška. Už ją be abejo bus kovojama visokiomis priemonėmis. Ir matyt ne taip svarbu kas sėdės užstalėje. Tokios užstalės gurmanų ir jų rėmėjų neturėtume pritrūkti. Bet ar tokia politika priimtina Valstybei ir jos piliečiams?

Ir nereikia čia jokio skandinaviško Visuomio ar papildomos lietuviškų biurokratų struktūros prie Finansų ministerijos, nes tai bus tik bereikalingos išlaidos. Juk kažkada nepriklausomybės pradžioje vienas iš  Lietuvos finansų ministrų, "gražiai paprašytas" atsakingų miškininkų, nutarė, kad valstybiniams miškams nereikia mokėti "kelminio" (stataus miško) mokesčio... Grąžinkime vėl tą stataus miško ar valstybinių gamtos išteklių naudojimo (jei "status miškas" nepatinka) mokestį, padarykime jį diferencijuotą ir leiskime urėdijoms savarankiškai dirbti. Baigsis dauguma problemų - valstybė gaus savo dalį ir urėdijos galės normaliai veikti, siekdamos efektyvių rezultatų ir nesigėdydamos savo didėjančių pajamų. Praktika, kai valstybei  kažkiek galima "numesti", priklausomai nuo "spaudėjų" svorio, neturėtų būt toleruojama. Gal būt didelių bėdų atvejais galimos išimtys. Bet tuomet lėšų reikėtų paieškoti iš kitų vienkartinių šaltinių, pavyzdžiui, nereikalingų statinių ar perteklinių įrenginių pardavimo, o ne iš ūkinės veiklos.  Valstybės pajamos iš pelno siekiančių įmonių ūkinės veiklos turi eiti per mokesčius arba dividendus, o kokių nors paslaugų valstybei teikimas ar jai priklausančios produkcijos realizavimas turi remtis pirkimo - pardavimo, o ne "patikėjimo" santykiais. Jeigu tokia tvarka neprimtina, tada belieka pereiti prie biudžetinės sistemos. Tačiau kaip tik toks požiūris kai kam ir nepatinka. Juk daug smagiau būti viename asmenyje ir valstybės pareigūnu, ir biznesmenu, darančiu pelną iš valstybės turto, ir "savifinansuotoju", savarankiškai "dėliojančiu" gautas pajamas. Tą suprasti galima. Bet pritarti tam negalima, nes tai savanaudiškais norais grįsta priemonė valstybės griovimui, o ne jos kūrimui.